Vien todėl, kad nebūtų tylos,
Kad neslėgtų užklydusios mintys
Ir kasdieniuose  savo keliuos
Mes išmoktume laime dalintis.
 
Vien todėl, kad nebūtų tylos,
Kad nedužtų į kryžkeles kelias,
Kad nebūtų nakties nebylios
Ir diena nepraeitų pro šalį.
 
Vien už tai aš šiandieną keliu
Pilną taurę rasos rytmetinės
Ir dar noriu, bent tiek, kiek galiu,
Šiltą nerimą glaust prie krūtinės.
 
Būt troba, būt žvake, būt dagtim,
Būt liepsna, kurios neužgesino,
Ir žinot, kad rytoj neiškirs
Mano tėvo jaunystės beržyno.
 
Būt taku, parugėm kur išeis,
Ir keliu, kur sugrįš nepasenę.
Būt pagydžiusiais sielą vaistais
Ir lietum, atgaivinusiu žemę.
 
Ir, kad nieks neprimintų kaltės,
Būt kaltu tik todėl, kad išeisiu,
Kai rudenė šalna palytės
Ant šakos užsilikusį vaisių.