Kaip ir kiekvieną niekuo neišsiskiriančią dieną, skubiu žingsniu einu gatve. Laukiu žalios šviesos, einu, važiuoju. Klausausi gilaus kvėpavimo, kartais šalia esančio žmogaus. Skubu. Telpa į žodį skubu. Paprasta ir įprasta. Taip, kaip visada, tik ne tą kartą, gi nuo to ir prasideda istorija, kai nori papasakoti tą kartą, kuris buvo kitos, nepaisant to, jog nebūna vienodų, bet tas, tas kartas, apie kurį tuoj negalėsiu nustoti kalbėti, kalbėti ir kalbėti, kol mano istorija bus skubi ir taps įprasta, tada tas kartas atsiras tarp klausytojų, kurių ar kurio vieno iš jų reakcija bus kitokia. Kitoks, ne toks pat, pažvelgimas į įprastą dalyką jau gali sukurti tą istoriją, kuri pakeis, pakeis žmogų arba tiesiog paprastą mane.
Ėjau, kaip ir kiekvieną kartą, pro tą patį pastatą, tik tąsyk ten pardavinėjo gėles. Aš pajutau kvapą, pagalvojau, kad uoslė mane apgauna, ir nenorėjau blaškytis. Tas kvapas. Aš tiesiog sustingau, tik autopilotas neleido sustoti. Išorėje nepasikeitė niekas, tikriausiai tik žvilgsnis galėjo būti išdavikas, neatsimenu to. Aš pasijutau kaip užsuktas pliušinis žaislas, toks susivėlusiu kailiu, toks, kokį turėjau būtent tada, kai tai atrodė įprasta, bet dabar jau nebe. Ten buvo jazminai. Godus žiedų kvapas mane traukė kaip vabzdį su gyvenimo tikslu, koncentruotu į nektarą. Gi ten jazminai... atgijo prisiminimas galvoje ir vietoj pastatų gilioj gatvėj mačiau rekonstrukciją, žaibo greičiu keičiančią formas, figūrų dydžius, struktūras. Akyse išsigrynino stipraus pavasario paveikslas, vanduo, vos vos pajudinus pirštus galėjau pajaust, net išgirst, kaip nuo alkūnės tekantis žemyn jis laša ant juodos žemės. Kiekvienas žingsnis po truputėlį grimzdo į tankią žolę, pasijutau basa. Tas jausmas, kai padai jaučia kiekvieno stiebelio stiprybę, smengančią gilyn. Lyg norėjosi užsimerkti, bet ne tai svarbiausia buvo, aš juk mačiau, aš net juoktis norėjau, kai šone rainas kačiukas kažką nesuvokiamai dailaus, žaismingo darė su savo kūnu, išjudindamas patalus, pilnus gyvybės. Man kūrėsi metaforos, atrodė, tekstą galėjau suskaityti kiekvienam pavėsyje tarp medžių, o jei jį dar būčiau galėjus užrašyt... mano iliuzija leido man prisiliesti prie bet ko, ką norėjau paliesti. Aš buvau gyvis žemiau žemės ir besirausiantis šaknyse, mačiau, iš kur atsiranda gyvastis, aš buvau plunksna, aukščiau savęs, galėjau viską įsirėmint... o po to... likau jazminas, jo žiedas, jo stiebas, jo lapas, jo kvapas. Dalis to, kas man pasaulyje gražiausia. O tada komiškai paslydau, absurdo momentas. Nuo mano kritimo žemyn geltonu žiedadulkių debesiu išsisklaidė mano realizuota iliuzija. Realybė sugrąžino gatvės vaizdą, jau išblėsusį aromatą ir mane pusiau gulinčią ant nelygaus kelkraščio. Šis skubėjimas buvo kitoks, neįprastas, keistas ar vertas papasakojimo. Juk aš paslydau.