Ankstyvo ryto saulė nudažė šviesiu atspalviu stogus, ant kurių susirinkusios varnos, karksėjo apie bundantį miestą, ir po jį klajojantį rudenį.
Kaminų dūmus vėjas pūtė į pažemius, kur jie šildė klūpančius elgetas, į kurių kepures skimbčiojo praeivių metami pinigėliai ir mintys.
Užsimokėjau.
Aš tai padariau.
Man bus atlyginta.
Kažin ar užteks pietums.
Kai saulė pažvelgė į gatvių grindinį, varnos pakilo nuo stogų ir paskelbė savo ištarmes miestui.
Miestui jos patiko, ir jis pamosavo joms visų medžių šakomis, paberdamas lapus, mikštu kilimu.
Mieste pasidarė tyliau, nebekaukšėjo žingsniai, neskanbėjo jų aidas pasieniais.
Visi žinojo, kad tai truks labai trumpai, kol neišbėgs apsiginklavę šluotomis kiemsargiai ir nepuls šluoti lapų keikdami lapkritį.
Lapkritis. -  pagalvojo paminklai ir paliko stovėti kur buvę.
Pakrikštytas ruduo, sėdėdamas parke, ant suoliuko pagalvojo:
- Dabar aš lapkritis...