Mano kelias namo per sniegynus, per šaltį, per ledą
Ir per dykumą karštą, per mėlį plačių ežerų.
Mano kelias namo tavo žvilgsnio gelmėn nuolat veda,
Išsimaudo skaidroj tavo sielos erdvių atvirų.
 
Mano kelias namo... jį sekundės šios Žemės suskaito.
Jis žaliuoja miškais, spinduliuoja širdžių dainomis.
Bevingiuodamas jis daug priešybių vidinių sutaiko
Ir galiausiai pasieks auksines išsvajotas duris.
 
Ten, kur grįžta keliai susijungti į ištisą vienį,
Ten, kur veda visus neramus, nemarus ilgesys,
Ten, kur laimę atras savo kelio keleivis kiekvienas, 
O kol kas susipynę keliai mums abiems priklausys.
 
O paskiau išsiskirs, kad ir vėl ateity susiliestų.
Taip ir audžiasi audeklas margas būties paslapčių.
Kas bebūtų ir kur mano kelias mane benuvestų,
Kartą grįšiu Namo prie tų durų auksinių, jaučiu.