Miestan, jo centran ir senamiestin, ateinu paklajoti be jokio reikalo. Tiksliau, su reikalu: paspoksoti į visuomenę ir diduomenę, ir į varguomenę, kurios, tiesa, nedaug bepasimato; ir svorį vaikščiojimu pasimažinu. Apsuku mieste ratą ir sėdu į autobusą namo į Fabijoniškes važiuoti.
Anądien einu Vilniaus gatve ir besidairydamas pamačiau, kad iš vienos tarpuvartės negali išeiti mergina. Vartai buvo gražūs, ornamentuoti, o ji anapus jų, knibinėja rankeną ar užraktą ir negali jų atsidaryti. Sovietmečiu beveik visos tarpuvartės buvo atviros, jokių užraktų vartuose nebuvo, jei tokie vartai išvis buvo, o jeigu buvo, tai ne kiekvienus juos nakčiai uždarinėdavo. Galėjai į bet kurią tarpuvartę užeiti ir nusišlapinti už medžio, jeigu toks poreikis besąs. O dabar štai: mergina negali iš savo kiemo išeiti. Tai pamatęs aš staiga suktelėjau prie jos ir sakau: „Panele, aš jus išlaisvinsiu“, ir atidariau jos kiemo vartus. Bereikėjo vien rankeną paspausti. Dar per vartų ažūrą pamačiau kokia ji graži: gražiausio veido ir labai gražios figūros. Apsirengusi buvo ilga juoda suknele. Rodos, kam tas suknutės ilgumas. Bet kaip tik tai išryškino jos figūros gražumą, kuri gražumu buvo stebuklingai graži ties krūtine ir ties klubais. Taigi aš priėjau ir pravėriau jai vartelius. Į tai ji man teatsakė ačiū ir pamačiau, kad, deja, ji... manimi nė kiek nesusidomėjo. Išėjo pro vartelius lyg manęs nė nebūtų – vartuose buvo dar ir varteliai, ir pradėjo žingsniuoti savo keliu, tik jai vienai žinomu reikalu. „Na galvoju, tavęs aš nepaleisiu“, ir ėmiau sekti paskui ją. Ji tai pastebėjo, bet bandė vaizduoti, kad nepastebi ir jokio dėmesio į tokį persekiotoją, į tokį „kavalierių“, jokios atidos nekreipia.
Nutariau eiti paskui ją, kiek galėsiu, kol atsibos. Nežinia, kur ji eina, gal į bažnyčią, nors nepanašu. Matysim, eidami jai iš paskos. Ji ėjo lėtai, aiškiai norėdama, kad ją aplenkčiau. Aš iš paskos eidamas prisiartinau visiškai arti jos. Nors imk ir kumštelėk į jos užpakaliuką – žinoma, kuo švelniausiai, taip žavingai jis krypavo jai einant. Juoda suknia patikimai dengė jos nuostabų kūną, bet vis dėlto šiek tiek tas kūnas buvo matyti; jo linijos, kurias nupiešti begalėtų gal tik toks dailininkas kaip Stasys Krasauskas. Ėjau ir gėrėjausi. Mat įspūdį didino dar tai, kad ta juodoji ir ilgoji jos suknutė vis dėlto šiek tiek persišvietė: matėsi jos talija kokia yra natūroje, matėsi šlaunys, kojos iki pat jų viršaus. Pavyzdžiui, galima buvo įžiūrėti tą erdvę, kurią jos talija neužima. Sulig kiekvienu jos žingsniu tai matėsi. O jeigu konkrečiai, tai matėsi ta properša, kuri buvo jai tarpkojyje. Tik nebuvo galima atskirti su kelnaitėmis ji, ar ne. Bet ir be spėliojimų aišku: su kelnaitėmis, ir, atrodo, kad su juodomis, nors daug gražesnės yra baltosios. Šitaip man ja besigėrint, iš paskos einant, ji priėjo prie durų, kurios veda į požeminę mašinų stovėjimo aikštelę, priglaudusi kortelę atsidarė duris ir nusileido žemyn, o aš likau už borto ir dėl to dar kartą pajutau, kad jokių šansų meilę laimėti jau neturiu. Ji duris uždarydama atsigręžė ir pasakė: „Nereikia paskui mane eiti“. Ir jos veido išraiška nerodė nieko gero, o tik kažkokį nenorą, netgi panieką, kas yra man kaip botagas, nes kai atsigręžė, tai pamatyti suspėjau.
 
2015 m. Vilniuje