Kai ruduo baigia ginklus sudėti
Ir mėnulis šviesesnis už saulę,
Vakarai ima sparčiai ilgėti,
Pajaučiu aš kažkokią apgaulę.

Mes taip rudenio laukėm, tikėjom,
Kad atneš mums kažką paslaptingo.
Tarsi mistikoj mes nugalėjom,
O rudens juk nematėm lietingo.

Jis kaip žaibas per vasaros audrą
Tiktai blyksteli ir išgaruoja.
Jį praryja gyvenimo aura,
Gal kažkur po žeme vinguriuoja?

Lapai dingo, gal juos kas pagrobė,
Gal išsinešė senas Girinis?
Jie spalvingi, šilti kaip kad drobė
Ant suplyšusios kario milinės.

Kur ruduo, gal kas žino, kas matė?
Nepalikit manęs ant šio tako...
Paskutinį lapelį jis metė
Ir išeina... Man nieko nesako.