Ko gi dienos kaip akmenys sunkios,
Kai renkame kietą žinojimą?
Sutirpdyki ledokšnį
Skaisčiu savo žvilgsnio žėrėjimu,
Kol velėna vagos
Grumsto pilko šilkais neapklojo,
Kol ant ilgesio siūlo
Atodūsių rožinio dar nesuvėriau.
Atsiknoja, atsisega
Tirpsta, susidėvi, plyšta,
Tai, kas, rodės, sutiko,
Sulipo ir bendratį vieną pagimdė.
Buvimu bent sekundę
Užpildyki erdvę tarp niekas ir viskas, 
Leisk pajust
Stebuklingąjį turinį kūniškuos induos.
O po to sutinku
Ir sudužt, ir suplyšt, ir į dulkes trupėti,
Kad ištirpus ledokšniui
Užklotų žalių ūglių marškos.
Susirinksiu žinojimą 
Sunkų, kaip akmenį kietą.
Lai atodūsių rožinis lieka po visko.
Juk verta.