dar neišeinu
neišeinu dar...
dar pabūsiu...
dar tūkstančių tau žodžių nesakiau.
nuo jų gausos, man regis,
tuoj uždusiu!
gėla neišsakyta užspringau...
... klausau savęs...
girdžiu, ko nenorėjau...
girdėt... man rodės, šitaip bus lengviau...
ką taip aštriai,
taip veriamai skaudėjo...
ką taip ilgai net nuo savęs slėpiau...
... tu vėl savoj migloj...
ir žvilgsny tuštuma...
joje tavęs seniai jau nematau...
bet sau kasdien kartoju –
juk tu vis tiek gi tas,
kurį aš taip mylėjau... kuriuo tikėjau...
... laukiau...
... pavargau...
... lyg šaltis kausto juoda neviltis,
ji kaip lemtis artėja...
ir likusio mums kelio vis mažiau...
kantrybės aukuran visas aukas sudėjau...
visų dievų malonės maldavau...
sakyk, dangau, ir kuo tau nusidėjau,
kad po užkrautu kryžium palinkau?
------------------------
... aš neišeisiu dar...
... pabūsiu dar truputį...
savim pridengsiu kančią –
dar jėgų radau...
iš paskutinių...
jam ištiesiu ranką –
sakyk, dangau, ar šitaip bus geriau?!
------------------------------------------
... o taip sunku,
jog, regis, mirt lengviau...