nežadėk
svajos gęsta
skriedamos šviesos greičiu
užpustytais voratinklių takais
nekalbėk
žodžiai skęsta
melo jūroj
duždami į krantus purslais
nesijuok
juokas žeidžia
stiklo šukių
dūriais negrabiais
nepamiršk
žaizdos gyja
laikas tapo
g y v e n i m ą
spalvingais randais