Polonezas, tai prancūziškas žodis, kurį išvertus į lietuvių kalbą, reiškia ,,lenkiškas“. Tai Mykolas Kleopas Oginskis išgarsino šį žodį, sukurdamas nemirtingąjį polonezą. Kai po 1974 metų sukilimo jis turėjo trauktis iš tėvynės į Italiją, skausmo apimtas šį muzikos šedevrą ir sukūrė pavadindamas ,,Atsisveikinimas su Tėvyne“. Bet iš emigracijos grįžo, suartėjo su caru, tapo Rusijos slaptuoju patarėju, parengė ir įteikė carui Rusijos globojamos LDK atkūrimo projektą. Kažin, kur jis dabar tas projektas. Žãvi, ypač puikiaisiais laiptais, židiniais, ir jo rūmai šalia Šv. Jurgio bažnyčios, ne tik polonezas. Čia rūmuose, Rašytojų sąjungos kavinėje, buvo ypač skani ir stipri kava bei kvepiančios vynuogių sultys, ir buvo mano kelio galas po pusryčių ir popiet. Rašytojams kavą turėdavo daryti gerą, jie menininkai, beveik visi kavamanai. ,,Bufetãva“ draugė Nina tokią kavą ir darė – stiprią kaip reikiant, stiprumo tokio, koks pats skaniausias. Visuomet kavinėje būdavo rašytojų ir šiaip gėrovų iš nežinia kur, net ir iš Kauno. Žinoma, ir iš aplinkinių įstaigų. Ilgainiui į šio rašytnamio kavinę ateinančius, budėtoja Veronika prie durų ėmė stabdyti kas ne rašytojas. Aš, kaip jaunųjų rašytojų sąjungos narys, buvau gavęs popierinį leidimuką ir į garsiąją ,,Literatų“ kavinę priešais Arkikatedrą, ne tik į rašytnamio bufetą, tas leidimas buvo šioms abiems kavinėms galiojantis. Beveik jokioje Vilniaus miesto kavinėje be eilės ar grūsties kavos negalėdavai atsigerti. Taipjau ir Kauno mieste, kurio ,,Tulpėje“ gėriau kavą, ir kurios, mačiusios ir Albiną Herbačiauską, jau seniai nebėra. Ant Oginskio rūmų buvo balto marmuro lenta, žyminti, kad juose gyveno ir dirbo Petras Cvirka, rašytojas gavęs tų laikų ir iškilmingą lietuvio paminklą Tauro kalno žemumoje, ikšiol Vilniuje didingumu ir tautine verte nepralenktą. Iki Cvirkos, paminklų lietuviams Vilniuje nebuvo, nors gyveno šioje savo sostinėje, kad ir mažesniu skaičiumi, nuo Gedimino ir neatmenamų laikų. Yra jau Kudirkos paminklas – viršiausias Lietuvoje.