Ar galėtum nupiešti man mėlyną dangų?
Be perkūnijos. Giedrą. Be paukščių juodų,
Kur lėktuvai namo visad kelią suranda,
Kad ganyčiau per kaitrą ėriukus debesų.

Gal ir jūrą nupieštum? Žinau, tu juk moki.
Saule leisčiausi tyliai nuo tavo delnų.
Klyktų kirai. O pušys atokiai
Bristų pajūrio kopomis, smėliu gelsvu.

Dar nupiešk pievų taką ir pats juo pareiki
Paryčiais saulei tekant rasota žole.
Suprantu, tie saulėtekiai gali ir baigtis,
O ir tu tai žinai net geriau už mane..

Baltą sodą nupiešk, kur pavasarių būta
O žydėjimas vyšnių svaigino naktis.
Duok man ranką. Klausykis – gegutė!
Lai kukuoja kukuoja, kol balsas užkims.
---
O dabar jau žiema, tu ant sniego rašyki
Raudonom uogom paprastus meilės žodžius.
Ne, ne tuos tave myliu, mažyte
Bet – esi man labai reikalingas žmogus...