Važiuoju
Vėl turiu ką papasakoti akims, kurios smalsios ir daug skaito. Kaip matosi... turėsiu visąlaik, nes man yra kaip tam, kuris vadinasi ,,chodiaščiaja č.p.“ (nežinau, ar reikia iš rusų kalbos versti). Vis kam nors ant kojos užminu, ar batą pametu. O jeigu rimtai, tai... rimtai.
Šiandien buvo vasariškai šilta, tad po darbo nevažiavau iškart namo, bet užėjau į miesto centrą. Jame, pasižiūrėjęs kaip Kudirka stovi, nuėjau į senamiestį. Minėtas gerbiamasis stovi lygiai taip, kaip aš nuo jaunystės: jei stovėdamas atsipalaiduoju, tuoj koją į priekį pažengiu. Kažkas sykį man tarstelėjo: ko tu stovi taip keistai pasviręs. Betgi prigimtinį įprotį negi išgyvendinsi. Kai tatai pradėjo man pamėgdžioti, išgyvendinti bandžiau, bet veltui su savimi galynėjausi.
Tačiau sakiau, kad nuėjau į senamiestį. Čia kai kas įvyko.
Einu judriąja Trakų gatve ir matau šaligatviu iš priekio dviračiu atvažiuoja mergina. Juokas paėmė, nes šaligatvis pilnas žmonių ir jai reikia visaip stengtis ant nieko neužvažiuoti. Kas gi važiuoja tokioje tankmėje! Žiūrėdama, kur važiuoja, ji pamatė artėjantį ir mane. Vos dirstelėjusi, ji tiesiog įkalė savo žvilgsnį į mane, iš ko supratau, kad ji mane (nors nežymų) žino, pažįsta. Iš jos labai staigaus įsistebeilijimo tai supratau. Per tą įsispoksojimą į mane ji net praeivį viena rankena užkliudė, ir neatsiprašė. Tas jos žiūrėjimas į mane truko neilgai, tačiau buvo labai intensyvus. Jos akys tarsi sakė, kad labai vargdama ji ieško manęs ir štai galiausiai surado, pamatė. Negana to, pro mane jau beveik prasilenkdama, ji šyptelėjo savo veide grimasą, kuri būdinga man, ir jau ne viena panelė tokiu pamėgdžiojimu yra mane pašiepusi. Bet kadangi aš nepykstu, tai jai riktelėjau: ,,Kur važiuoji?“ Žinoma nepiktai.
Ji išgirdo, ir žaibiškai kaip cirko artistė nuo dviračio nušoko. Dviratis vyriškas, su vertikaliu rėmu. Net baltos kelnaitės pasimatė, kas man priminė dainelę apie super lenktynes. Toks staigus jos sustojimas man buvo malonus siurprizas, nes nesitikėjau tokios gražuolės, be to, matosi, labai padūkusios, dėmesio. Branginu tokį altruizmą, man skiriamą. Nušokdama nuo dviračio ji atsakė trumpai – ,,Važiuoju...“. Taigi nekonkrečiai, suprask kaip nori. Bet jokio tikslumo man nereikėjo. Ta jos tarsena man buvo labai prielanki. Va, kas svarbu. Iš ramaus ir pašaipaus tono supratau, kad ji nusiteikusi su manimi pakalbėti, ir, jokiu būdu, ne piktosiomis. Balso spalvos daug pasako, tai tarsi papildomi žodžiai, netgi sakiniai. Beje, man labai patiko, kad ji važiavo su suknele. Ruda kaip pranciškono abitas. Suknelė buvo tiek trumpa, kad tiesiog negailestingai žavėjo. Nuo klubų išplatėjusi klostėmis, ir atrodė čia viskas yra laisva ir beprotiškai gražu. Aš daug sykių esu matęs merginas, kurios dviračiu važiuoja ne kelnėtos, o sijonuotos, ir tai man atrodo kažkaip įnoringa ir patrauklu. Dar ir iškirptė būna taip negailestingai žema, kad papai vos neišsiveržia laisvėn. Pamatęs tokią undinę, minančią pedalus, aš daugiau į nieką nežiūriu, tik į ją, kol nuvažiuoja.
– Tai kur vis dėlto važiuoji? – įžūliai ir netinkamai pakartojau nepažįstamajai. Bijodamasis, bet pavartojau vienaskaitą. Mėgstu tokį kaimietiškumą, kadangi juo atsiveria galimybė šilčiau, netarpiškiau pakalbėti, atsiriša liežuvis kaip nuo ,,harielkos“. Bet, deja, ir skaudžių atsakymų tujinantis gaunu. Juk iš tikrųjų ir ši gali atsakyti ,,Kiaulių su tavim aš neganiau“.
Šioji skaistveidė buvo mano temperamento, ir, atsisveikinti neskubėdama, sako:
– Važiuoju, bet neužvažiuoju.
Na, galvoju, degindamas ją troškulio akimis, tokią merginą apkabinti, išbučiuoti būtų laimė. Jauna, graži. Bet ne tau Martynai mėlynas dangus (antrasis mano vardas Martynas). Žinau, kad daugiau iš jos nieko nelaimėčiau, negu laimiu šiuo momentu. Nėr ko ir svajoti. Reikia džiaugtis, kad ji teikėsi sustoti ir šnekėtis kaip lygi su lygiu. Vis dėlto persigalvojau, ir toliau kalbėsiu su ja mandagiai. Nors reiktų linksmai pašnekėti, duoti sau palaimos, kol susigėdusi, arba iš apmaudo, nepabėgs. Bet pirmiausia pasakiau jai, kas svarbiausia, nors nesiderino su pokalbio tekėjimu:
– KGB srutos seka mano mintis, mano judėjimą, ir kankina per atstumą bangomis.
Pasakiau ne rėksmingai, be šauktuko ir ištiktuko. Ji labai ramiai priėmė šią žinią, ir aš supratau, kad... ji tai ir pati žino. Matyt, turi ryšį su KGB gaujele, pagalvojau. Ji sako (irgi labai ramiai):
– Gal jūs kaime norite gyventi, kad sakote ,,srutos“.
Štai gal ji žino ir tai, kad aš kaime labai nenoriu gyventi, ir kad praeityje yra buvę bandymų mane iš Vilniaus išgrūsti.
Aš suskubau pasakyti:
– Jie bangomis mane kankina; kasdien, kas vakaras ir kas rytas, ir miegoti trukdo, tai ar negaliu jų taip pavadinti? Kankinančiom būsenom kankina, kojų skausmu, kvėpavimo apsunkinimu! Ir jau labai daug metų!
Ji ramiai išklausė, irgi kaip ir pati tai žinanti, ir neatsakė nieko, tik palenkė žemyn galvą. Pamanęs, kad jau užtenka apie mano problemas kalbėti, sakau:
– Pasitraukime, panele, arčiau sienos, čia žmonėms trukdom. Ir padėjau jai dviratį patraukti, nors to nei nereikėjo, nes pati noriai pasitraukė.
– O, turite ir skambutį!
Ir skambtelėjau tuo dviračio skambučiu kelis kartus, gana garsiai. Po to čirkštelėjimo... šalia mūsų kaip grybas išdygo vyriškis, kuris tarė:
– Ar man skambinate?
Aš net sunerimęs atsakiau:
– Ne, aš šiaip sau skambtelėjau.
– Tai kam triukšmauti! – pasakė jis teigiamąja nuosaka. – Sau skambinkite savo namuose, o ne gatvėje. Esu eismo kontrolierius, – pridūrė. Ir išsitraukęs iš kelnių kišenės švilpuką, švilptelėjo, burnon jį kaip saldainį įsikišdamas.
Mergina nusijuokė ir paklausė:
– Ir pabaudas jūs išrašote?
– Kodėl klausiate?
– Gal tikrinsite mano dviratį!
Tik to jam ir tereikėjo, tam aferistui. Aš iškart įtariau, kad jis nedorėlis. Pirmiausia jis paspaudinėjo padangas, patikrino ar gerai įtempta grandinė, paskui pakrutino purvasauges ar nekliba ir nebarška, tada ėmėsi vairo. Jį patikrino šitaip: savo tarpkojin apžergė priekinį ratą ir pasukiojo vairo rankenas į šalis, bet jos tvirtai buvo įstatytos.
– Na užtenka, – tarė prašančiai, aiškiai nežinodama juoktis ar verkti.
– Dar patikrinsiu špykius, – sako jis. Ir pritūpęs pradėjo timpčioti rato stipinėlius visame rate. Juos pabarškinęs kaip arfos stygas, tarė: ,,Priekinius ratas svarbesnis“, – ir perėjo tikrinti priekinį ratą. Dar patikrino dviračio pedalus ir atsistojo. Įtrėmė rankas į klubus ir rūstumo pilnu veidu sako merginai:
– Jūs važiavote neleistinoje vietoje, ir neturi dviratis numerio. Tada pajudino balnelio užpakalinį kraštą, parodydamas kur dviračio numeris turėtų būti.
– O kam man to numerio? – truputį nusigandusi toliau atsakinėjo jam. – Ir kodėl čia negalima važiuoti? – paklausė ji. Nei aš nesupratau, rimtai ji šneka, ar juoką suprasdama.
– Dviratimtakis neišpaišytas ant šaligatvio, aišku?
– Tai dėl to jūs tikrinate mano dviratį??
– Dėl to! – pasakė jis, tuo pačiu laiku išsitraukdamas iš kišenės ... ylą, ir mostelėdamas jos smaigaliu į mane. ,,Dėl to!“, – pakartojo, ir stipriu judesiu smogė tąja yla į dviračio padangą, ir ją pradūrė. Oras šnypšdamas greit išėjo, o jis kone bėgte nuo mūsų nulėkė. Supratau, kad tai buvo KGB rezidentėlis.
– Išgama! – apmaudingai šūktelėjo mergina jam pavymui.
O aš nieko negalėjau padėti. Ir buvau susijaudinęs, kad net virpėjau.
– Tai štai kokie dalykai dedasi mūsų Lietuvėlėje. Nežinau nė kaip sakyti: Lietuvėlėje ar Lietuvoje, – patylėjusi liūdnai tarė.
Aš tylėjau. Tylėjo ir ji. Pagaliau sako:
– Išvažiuokite, – ir nesuvaldydama verksmo nuėjo. Kryptimi, kuria važiavo. Nustebau kad mano likimas šioje situacijoje jai parūpo labiau, negu jos, toks chamiškas, sunkiai suprantamas nukentėjimas.
Labai nusiminęs įlipau į troleibusą, kuriuo parvažiavau namo. Nuo stotelės einu koja už kojos, žiūriu vejoje tarp klevų mano kaimynė moko savo vaikaitį dviračiu važiuoti. Pasisveikinau, o ji man į tai:
– Sunkiai dirbi, matos. Labai pavargęs pareini. Susirask mėgstamą darbą ir tau nereikės dirbti išvis. Sugėdino šiais ironiškais žodžiais, nes iš tikrųjų iš darbo dažnai išeinu per anksti.
Pėdinau namo jau paskutinius žingsnius ir galvojau, kokio tai filosofo posakis, kurį ji sakė, dabar, man už nugaros, vis kartodama savo vaikaičiui: važiuok, važiuok.
,,Važiuoju“, – nueidamas atsakiau taip, kad ji girdėtų.
P.S. Man daug kas pasitaiko du kartus: du kartus esu vedęs, du kartus man nusuko po šimtą litų, du kartus laužiau savo buto duris, du kartus susidūriau su pradurta dviračio padanga, pradurta tyčia. Pirmąkart tai atsitiko žalioje jaunystėje, kai dviračiu važinėjau į mokyklą. Dviračių privažiuodavo tiek, kad ir pasistatyti nebuvo kur. Prie pat mokyklos stovėjo pilka trobelė, kurioje gyveno vieniša senutė, tai apstatydavome ir jos trobelę. Senutę tai erzino. Vienąkart neapsikentusi, kad jos trobą kaip spiečiumi apstato dviračiais, subadė padangas, mano dviračio – taip pat. Tad iš mokyklos tą kartą teko ne važiuote važiuoti, bet vestis dviratį. Šitaip einu aš plentu nuo kalno, žiūriu priešais kunigas ateina. Eina ir žiūri į mane aklių nenuleisdamas. Kai priartėjom vienas prie kito, sako man:
– Kodėl nevažiuoji nuo kalno, bet dviratį vediesi?
– Kad Kamarauckienė padangą pradūrė, – atsakiau, paaiškindamas plačiau.
Kunigas nusistebėjo ir sako:
– Tai bestija.
Ilgai nesupratau kas tai yra bestija, tačiau vėliau tapo dar ir ta pamokėle kaip reikia mandagiai keiktis.
Vilniuje, 2015 m.
P.P.S. Jei kur nors ir važiuočiau, tai tik į Paryžių, nors... visur man pavojinga...