Tik nepalik, žmogau, be atminties.
Be atminties kitiems mes būsim niekas.
Be nuostabiausios žemėje vilties —
Savoj tautoj gyvent ir eit į priekį.
 
Savo tautoj, savo kalboj ir savo žemėj
Jaust grožį ir gardžiausios duonos skonį,
Tik pasidžiaugt, kad čia tėvai gyveno
Ir guldė mus dažnai į meilės lopšį.
 
Juk galime daug kuo pasaulį stebint:
Šviesiais veidais, kai buvom Baltijos kely,
Širdžių drąsa prie Laisvės bokšto šąlant
Sausio 13-ąją, išbandymo nakty.
 
Galbūt ir ne visi. Gal buvo kas tylėjo,
Kai kėlėme į Dangų žodį Lietuva.
Kada taip atvirai ją nuoširdžiai mylėjom,
Aukodami save, kad būtų tik laisva.
 
Ar galime pamiršti ir leisti purvui lietis:
Išmeskim praeitį, tą šiukšlę atminties,
Jau laikas persiverst į ateities pilietį
Be tautiškų bacilų, bevertės savasties!
 
Žiūrėk,
kai kas ir patikės nuodingais šūkiais,
Ir prisidengt bandys vienu — europiniu pasu.
Nesuks galvos tėvynei jo išnykus,
Argi mankurtui buvo kas kada svarbu?
 
O man svarbu. Ir tau, tikiu, vis dar svarbu.
Tad nepalik be atminties, joje gyvybė slypi.
Tautos gyvybė, tekanti kartų krauju.
Ją nešime toliau, tik reikia šmėklas išvaikyti.