Druska

Sodrią ašarų druską naudoju žaizdoms savo artimo sūdyti,
Kada kraujas klampus dėlei ižo, nes baigės sulotekis.
Priartėja tos dienos, kai rūmai lygiuojas į šunišką būdą,
Kai minties siūlas trūksta, nebaigus buities beužlopyti.
Tiek tos meilės prie senės kai glausi raukšlėtą karšinčių,
Jaunumės kibirkščių nebespraigo išblukusios akys.
Kur dabar pažadai Aš tave kaip gėlelę nuskinsiu?
Užsigirsta Žalty...Tu gyvenimą mano suėdei, gyvate! 
Ko bemiegėj nakty tulžį laistau, o tvarsčių žaizdoms nenuaudžiu?
Gal kad kraujas klampus nuo jame susitvenkusio ižo?
Ateities nebėra. Neviltingai suvokiu ir graudžiai,
Nes artumas išėjo, tiktai žaizdos pūliuoti sugrįžo.
Nereikėjo sudeginti nuotraukas, sau pasilikti bent laiškus.
Atminimų šviesa ilgą naktį vienatvės išblukintų.
Net ir ašaros baigiasi, artimo jos nebelaisto.
Stingsta speigo senatvinio kaustoma gyvasties upė.
Tik iš įpročio Mano... švokščiu ir atsigręžiu, apglėbiu tuštumą,
Kur dėlionė pažirusi plaukia kaip beržo auksiniai.
Kam ir kur tu iš Giltinės glėbio svajoji ištrūkti?
Kai neskauda, ar gyvas, senatvėj kažin ar bežinom?
Nijolena