kai išėjau,
nesulaikei.
tik žvilgsniu šaltu palydėjai.
kai nugarą man atsukai,
klevai gailiom rasom varvėjo...
jas lesė paukščiai svetimi...
jie džiūgavo,
šnarėdami kuždėjo
žodžius, kuriuos bijojau tarti sau –
juk per ilgai taip maudė,
taip bukai perštėjo...
giliai...
ten, kur nunuodyti jausmai
ne savo noru gyvastį sudėjo...
žiemos alėja per balta,
o skausmas juodu varnu išsiliejęs...
taip šalta sieloj...
regis,
nesušildys niekada
laužai, įžiebti antikinio Prometėjo...  
rankas, kuriom tave liečiau,
dabar bučiuoja tiktai vėjas...
jo bučiniai man nieko neverti,
jie per lengvi,
nuo jų neapsvaigau –
strėlė Amūro jų nepalytėjo...
-------------------------------
atleisk man, meile,,
sugrįžtu.
išduotas... sutryptas... kentėjęs.
bet vis dar tikintis tavim!
einu tavin –
lyg gyvas taikinys –
nuo šaulio pasislėpt nepanorėjęs...