Aš džiaugiuosi, kad tau jau manęs atsiminti nereikia,
Kad tave tik per liūdesį dar atsiminti galiu.
Ten, kažkur, klykia paukštis tarytumei paliktas vaikas –
Skrenda laikas tolyn tik baltu ir lengvu drugeliu.
 
Skrenda taip, tarsi skristų ne žvakių liepsnon, o į saulę
Ir šviesa ant sparnų atsispindi mažučiais taškais –
Mūsų dienos ir naktys – tikri, sugalvoti pasauliai,
O vaivorykščių tiltai – takai, tie, kuriuos palikai.
 
Tik virš upių dar debesys plaukia pilki ir neramūs...
Nebijok – kam gi vėjas? – jisai išvaikys juos, nupūs.
Užsimerk, nesapnuok... Šitaip miega pavargusios mamos,
Šitaip rudenys miega išėję, numetę lapus.
 
O ant jų – tik šalna... Bet vėliau – vien be perstojo sninga
Ir užpusto, kas žemėn nekris, geltonai neplevens.
.........................................................................................................
 
Aš džiaugiuos, kad kažkur be manęs tu esi dar laiminga,
Aš džiaugiuos, kad nėra paskutinio jau mūsų rudens...