Katekizmai visais laikais buvo leidžiami, bet sovietmečiu – ne. Dabartinėje Lietuvoje Katekizmas išėjo didžiule knyga, per ,,Marijos radiją“ kunigas egzorcistas V. jį skaito ir aiškina, ką kiekviena eilutė reiškia.
Mano pažintis su katekizmu buvo labai liūdna. Tiek dėl jo teko pergyventi, kad ir po penkiasdešimt metų baimę jaučiu, turiu ką apie tai pasakyti.
Kai sukako man dvylika, mama nutarė privesti prie pirmosios Komunijos. Užtenka į bažnyčią eiti vien pažioplinėti, reiks joje poteriauti, išpažinties prieidinėti.
Pirmajai Komunijai turėjau išmokti poterius, kunigas egzaminuos ar juos moku, ir tai nulems: prieisiu Komunijos, ar ne. Prie jos tiek kartų ves, kol prieisiu.
Mama mėgino žodžiu mane poterius išmokyti, tačiau tai sunkiai sekėsi, todėl vieną sekmadienį po Mišių ir po Sumos išdrįsome užeiti į kleboniją ir paprašyti kunigo, kad duotų mums katekizmą poteriams išmokti. Katekizme surašyti reikalingi poteriai, skaityti jau moku, tad išmoksiu per tris savaites, nes būtent šiam laikui kunigas katekizmą paskolino. Tiesa, paskolino tik iš antro karto, nes kai pirmąkart atėjome, katekizmas buvo dar pas kitus žmones. Visa tai buvo nelegalu. Bažnytinių knygų neišleisdavo. Nei knygnešių nebuvo, kurie, sakykim, iš Prūsijos maldaknygių pargabentų. Kunigai kentė valdžios nemeilę. Jie ir už elektrą mokėdavo brangiau (12 kapeikų už kilovatvalandę), negu visi likusieji elektros vartotojai.
Katekizmą kunigas skolino su labai ilga prakalba, ilgesne negu pamokslas. Tai buvo grasinimas, kad Katekizmo nepradangintume, kad tą šventą knygelę saugotume kaip didžiausią turtą, kaip savo akis, kad nesuteptume, nesubraukytume, o apie tai, kad jos nepražudytume konkrečiai kunigas nei nekalbėjo, nes matėsi, kad tai tolygu žemės katastrofai, ir nereikėjo daug žodžių tam pasakyti. Jei kunigas kartoja, kad tai jau paskutinis ir vienintelis katekizmas, kurį visai parapijai skolina ir kito jau neturės, tai vien iš to aišku, kokia saugotina čia brangenybė, svarbi kaip namas, kuriame gyveni. Padavė jį kunigas ne man, bet mamai į rankas, ir neleisdamas nei sudievu pasakyti, vis kartojo, kad saugotume jį kaip savo akį, kaip šulinio vandenį, kaip savo širdį. Mama įsidėjo jį didelian rankinukan, katekizmas jame gerai tilpo – buvo kiek mažesnis, negu mokyklinis sąsiuvinis ir toks pat plonas.
Namie mama jį padavė man. Su tokiais pačiais, kaip kunigo, prigrasinimais. Katekizmas nematytu apdaru aplenktas. Tas aplankalas popierinis, bet vos pastebimai pūkuotas, švelnus tarsi oda ar aksomas. Katekizmas man net kvepėjo. Ne tik tuo, kad yra pats savaime nepaprastas, bet turėjo ir juntamo skaidraus poniško kvapelio, mokytų žmonių išpuoselėto malonaus kvapo, kokiu niekas nekvepia kaimiškoje pirkioje ar rašaluotuose mokykliniuose vadovėliuose. Daugiau knygų namuose nei nebuvo. Kartą tėvas buvo parsinešęs dvi knygas iš bibliotekos – storas, kažkuo labai paslaptingas. Jų puslapiuose atrodė yra kažko labai dangiško, tarsi nematomo aukso, tik buvau tokioms suaugusiųjų knygoms dar per mažas. Tėvas jų taip ir neperskaitęs nunešė atgal. Jo norai nesutapo su galimybėmis. Reikėjo nuolatos darbą dirbti, o ne skaityti: dieną kolchozo darbą, vakare – savo ūkyje.
Ką čia daug plėstis dėl vaikiško nuotykėlio. Bet pergyvenimas dėl to nuotykėlio man buvo beribis, milžiniškas kaip Džomolungma, kurios viršūnė debesyse. Vienądien tą katekizmą aš pasiėmiau eidamas karvės ganyti. Išmokti bebuvo likę ,,Tikiu į Dievą Tėvą“ – ilgiausią maldą.
Karvė pabalyje rupšnoja žolę, o aš skaitau ir mokausi poterius mintinai. Bet greit pabodo ir nutariau pasidaryti švilpuką. Tad išsitraukiau iš kišenės lenktinį peiliuką (irgi nemenką brangenybę; su dviem geležtėm – ilgesne ir trumpesne). Ieškosiu nešakoto alksnio švilpukui pasidaryti. Katekizmą pasidėjau gerai matomoje vietoje – ant iškiliausios aukštumėlės. Čia knygelei saugu kaip Dievo užantyje, nors ir ant žemės ji.
Nusipjoviau jauną medūgį, peiliuko kriaunomis jį išplakiau, kad šerdis išsitrauktų, ir švilpuką pasidariau; švilpė kaip birbynė ir kaip skudučiai. Pūsdamas ateinu prie kauburiuko, ant kurio katekizmą palikau ir matau, ... kad katekizmo nematau – jo nėra!!! Viešpatie, Jėzau, kur jis dingo! Nejaugi Tu pats Jėzau Kristau katekizmą pasiėmei! Už tai, kad nerūpestingai ir neleistinai su juo elgiuosi! Kur jis! Aplinkui tik karvė ir aš, tai kas gi jį galėjo paimti!? Aš nepaėmiau, tai kas tada. Vėjas irgi nenupūtė, nes vėjo nėra. Į dangų pakilo? Bet reikalingas jis žemei, ne dangui, Dievas tai žino.
Laksčiau po dirvą kaip pamišęs, už galvos susiėmęs, ir verkdamas. Švilpynę numečiau toli į balą. Ir ropinėjau žole aplink tą aukštumėlę, vis platesnį ratą dariau tikėdamasis katekizmą dar rasti, nors žinojau, kad jis kojų neturi ir pasitraukti nuo kalvelės pats negalėjo. Bet nei aš jį radau, nei galėjau rasti, nes ant kauburėlio jo tikrai jau nebebuvo. Niekaip suprasti negalėjau kur jis pasidėjo. Tik viena vis aiškiau darėsi – kad jį karvė suėdė kaip žolę. Gal todėl, kad buvo aplenktas žaliu aplankalu. Kitur jis negalėjo niekur pasidėti.
Nemušiau karvės. Jau ir pats buvau tokio amžiaus, kokio jau nemuša.
Geriau mane karvė būtų suėdusi, negu katekizmą, tiek nusiminimo jaučiau.
Pirmąkart savo gyvenime šitiek daug pergyvenau. Kiek sniego būna vėpūtiniuose, aplinkinių laukų platybėse. O laiko – tiek sielojausi, kiek speiguota žiema trunka kaime. Mūsų vienkiemyje.
 
2014 m.