Užklota žemė patalais šaltais,
Žalia gyvybė paslėpta,
Vien vėjas džiaugiasi laukais tuščiais
Vestuvių šoky su žiema.
 
Tiktai vėliau, kai kovo žirgas
Kanopom kibirkštis įskels,
Saulė, žvengimą jo išgirdus,
Šalpusnį paupy prikels.
 
Pažvelgs nedrąsiai mažas žiedas
Geltono aukso akimis.
Vėliau žibuoklės ir purienos
Skubės nubėgt pakrantėmis.
 
Taip bus vėliau, dabar tik smilgos,
Sena nuvytusi žolė,
Ryto šarma prigludus žvilga,
Tyli tyli lyg nebylė.
 
Baltuos laukuos ir aš nesavas,
Nerasti žodžių, sakinių,
Kuriais nušvisčiau sueiliavęs
Dar vienu spinduliu šiltu.