Neužtenka

Ar tikrai tu galvoji, kad ten –
Nematuojami toliai
Ir balti dobilai baltesni, nei esi jau įpratus,
O vanduo daug skaidresnis?..
 
Bet skęsta mėnulis nupuolęs
Į tą patį likimo nubrėžtą ir uždarą ratą,
Kelias ratilai, bando išlipti į krantą, aprimsta –
Pakraščiuos atspindi likučiai tikros mėnesienos...
 
Ar tikrai tu galvoji, kad gimusi sykį –
Vėl gimsi
Tam pasauly, kur vaško nėra, tačiau lydosi plienas,
Kur paparčiai žiemoja žiedų nepametę ir stiebias
Laimės medis viršūnę įrėmęs į mėlyną dangų?
................................................................................................
 
Mano drauge, kadaise paklydus šešėlyje liepų,
Juk žinai, kad vilties ir tikėjimo vien neužtenka...
kaip lietus