Išnyks sapnai lelijų karalystės, 
Kai baltos snaigės vėl iš lėto kris, 
Gal mes norėsime išeiti ir negrįžti
Uždarę nesivarstančias duris.

Užkimęs balsas alkstančių dvejonių, 
Parimus nemiga virš nerimo tvoros
Ir sopulys užglaistęs abejones
Man ilgesio sparnu iš ten pamos.

Ir liks takai išmindžioti, nuobodūs,
Kai vėlei skleisis ievos paupy,
Kai rims tyloj užgimę mūsų godos, 
Tik nežinosi, kaip tu man rūpi.
...........................................
Išnyks sapnai lelijų karalystės, 
Ir vėl už lango karaliaus žiema,
Speigai į patalus gerumą vystys
Kai iš širdies vėl trauksis vienuma...