Kai mažas buvau - debesė`lius ganiau. Atsisė`du sau gankeliuos ir dungaus melynej su akelam tolių toliuose sklandau. Ale geriausia rakuoti debesė`lius, anys kaip gyvi keltaviniai gyvulė`liai. Va, na ažerioka lakia debesiokas, nu čystas kumeliokas, auksa karčiai, uodega, visas širmas, tiktai kojās kadaruoja, mat žemiās nepasiekia. Paskui jį iš ažu miška lenda auksinas paršiokas, va ir untis ar žūsis lakia, jam pavymui skrenda. A gražiausias aviniokas, baltavilnis su ragais restiniais toksai kaip tikras mūs Bariukas, katruo čėsais jadinėti megenu. Tai gera būt su juo pralėkt virš mārgā svietā, maž in pasakas nunešt, mysliu, tiktai girdžiu mamytia šaukia:
                      -Ėi, vaikeli, kurgi tu... Tava baraniokas pa daržų spaciruoja ir ažias jau tratavoja.
Raikia ait‘, raikia ait‘ ir mātutį pavaduot‘.
                      -Škac Bariukas, škac mažiukas, bėk iš daržā besarmati, bėk un močių kuo graičiau, kol rykštēlās naradau. Ale anas nedaboja, jau kāpūstų kaštavoja. Skinu batvīniā lapų, moniju – bare, bare. Padabojis atžingsniuoja, kol batvinį smakavoja, aš čiumpu jį až ragų ir dirvonan ištimpiu. Ti aš sė`du jam un kũprās, josim mudu kaip kazokai, - jo ragai geri vairai. Ale anas muistas, klumpa, laidžia galvų pažemėn. Neišsilaikis un kuprōs, verčiuosi kūliais jam panōsian ir kerėpluoju keturiom. Pamātis sutverīmų nematytų, vyriokas supyksta nejuokais, kas čia lenda jo valdon. Atsivedėjis iš tali, kad jau pils man sėdimon...
                      -Vai vai- šaukiu, - nebūki durnas, nesimušk! Ale ānas insbegėjis ruošia kirtį naujų.
Aš nelaukiu ir graitai išnešu kudašių.
                      Sė`du un slinkčiā vel gonkelin, geriau jau jot‘ un debesėlią. Ale kaip un jo užlipt‘?
Daboju, iš až miška, palei ažeriokų kažinkas baisus toks lenda. Panašus un sanų jautį, auksine jo kakta, ragai, pats dvylas kaltūnuotas. Ir girdėt, kažin kur toli, maž Saniškiase, dunda, teip stipriai, kad rodas žemia kruta.Grait lakiu un tėvų, - kas ti ?- klausiu.
                      -Tai ataina debesys ir perkūnas dunda. Netrukdyki, vaike, raikia šienų kraut‘, nes jei jį sulis, tai karvytĕm nepatiks.
                      Kuo artyn tuo debesys baisyn. Pa debesiu nukārā driūblās, jas dažnai pĕrskrodžia žaibai ir perkūna dundesys, drabina net lungus. Mama išiajusi laikan, žegnoja debesį ražončium, lai nepridārā jis bĕdōs. Visi namuos susė`dam, tuojau krapnoti ima, ir vis smarkyn, smarkyn, kad aplinkui nematyti nieka, net palungej abelies.Na stoga undenai upeliais bėga, katruos nudaža raudanai netikėti taip žaibai. Va sykį teip nušvyta su griausmu kartu, kad sudrabėja gryčia. Tėvas šoka tuoj pria lūngā, maž dega daržinė... Ale, atroda, niekā...
Liūtis praslinkā pamažu, ir sāulās spindulys vel nuauksinā palaukį. Atšlaimi bālās, kur ti - ažerai, - lakiu basas pa jas taškytis.
                      Apĕjis tėvas ūkį, ima ridlių*, sākā ainam, ažu kluonā, perkūnas pušin kirtā. Jos vienas šonas apdraskytas, ir žemias pašakny suknystās. Ti tėvas kasinėja, sākā, kad perkūnas kartais pameta kirvuką. Kas jį randa, tas galiūnas būna, jo priveikt‘ negali niekas. Ale kirvukā ieškā ir velniukai, paskavojį medžių pašakniuos... Iškada, kirvukā neberādām, - ma jį biesas, matyt surādā jau kipšiukas.
                      Saulālā jau miški kavojas, a až Aibutīškiā ažerā un kālnā Šviñtā pūšys, rōdās, dega ale grait užgįsta. Par pievas pažeme ataslenka kaž kas tai baltas, kaip smakas viskų ryja, ar baltom paklodem dingia ir vis artyn artyn...
Tātũkui rodau.- ti baisu, ar mūsų nepraris?
                      -Nebijok tatukas glosta galvų, - ti, žinai, Saniškių miški ažkūriā pečių mĕškās, mālkās šlāpiās, dūmai virsta...
                      -Ne , - ginčija mama. –Aibutīškį laumiās māudās ir audeklus velė`ja, - garai net virsta.
                      -Tikrai, sūneli, ti tik garas. Kaip nā puodā su zacirku, kur vakarienei verda. Matai iš tōlā, tie garai pakyla, ir par dungų lakia kaip išsidraikį debesai.
                      Nuliūdinā labai, neskrajot‘ gi un garų. Iškada, venos pasakas, nebus...
 
Ridlius* - kastuvas