Dantim kalendamas tvorom nubėga vėjas
Atskyla nuo šakos dar pernai sunokintas obuolys.
Ant aukšto dulkėse dešimtmečius gulėjusi
Iš seno laikrodžio išnyra praeitis.
 
Mažam lange viens kitą vejas dienos
Šešėliai renkasi. Už nugaros ne vienas ir ne trys.
Dar neiškritusiam sniege palieka pėdas
Keliaujantis per miglą dievdirbys...
 
Ant slenksčio trypčioja keliskart suadytos kojinės,
Skarelės kampas vis nusausina akis.
Pavargus dešinė lėtai žegnojasi
Šešiom lentom kampe nuspėta ateitis..
---
Po laiko durimis ledinis ir bejausmis
Akmuo kertinis įspaudu giliu.
Ant džiūstančios šakos siūbuojas kaukė
Ir tik jinai šypsosis amžinu džiaugsmu.