2017- 01- 05
 
Noriu rašyti, noriu kalbėti – ne visiems, tik tiems, kurie, žinau, gali suprasti, bet rašyti negaliu, kaip negaliu ir sugaudyti minčių. Tai todėl, kad trukdo toks banalus, nesibaigiantis skausmas. Buvimas ant ribos.  Tai jau trunka per ilgai – gyvenimas, kai esu nei pagauta, nei paleista, nei valdanti situaciją, nei jos valdoma. Bent greičiau viskas baigtųsi.
Staiga sudraudžiu save – nepiktžodžiauk!
Prieš daugelį metų buvau Druskininkuose – reabilitacijai po persirgtos sunkios ligos, operacijos. Man išvažiuojant iš ligoninės gydytojas nepasakė nieko tikro, tik patarė: „Melskis, jei moki, gal atsitiktinumas išgelbės. Tikimybė menka“. Bet jis, atsitiktinumas, nei gelbėjo, nei marino. Dienos ėjo, svirduliuodama vaikščiojau į valgyklą, fizioterapijos procedūras, išsiruošdavau paklajoti parko takeliais, kol visai nusilpusi atsiguldavau  ant rudeniškai šlapio suoliuko, kas nors susirūpindavo, pasisiūlydavo parvesti į palatą, o man buvo vis tiek, aš nesimeldžiau, kad išgyčiau, ir nekeikiau lemties. Man buvo vis tiek.
Atvažiavo mergaitės manęs aplankyti. Jos norėjo aiškumo – tai ką tau skauda? Ką jauti?
Nežinojau. Nuoširdžiai mėginau paaiškinti – kaip nesupranta, kad man tiesiog yra blogai. Blogai. Taip blogai, kad benoriu, kad viskas baigtųsi. Nesvarbu kaip.
Valgykloj mudu su jaunučiu, vaikiško veidelio studentu pietaudavom dviese prie į kertę įsprausto mažo staliuko. Dažniausiai tylėdavom, tik retkarčiais persimesdami vienu kitu mandagumo žodeliu arba įdėmiu, per ilgai užtrunkančiu žvilgsniu – yra tokia visiško atvirumo stadija, kai kas kartą atėję pasitikrinam, ar kas nors pasikeitė. Į  kurią pusę? Tai pasidarė savotišku žaidimu – kuris pirma? Juk negali taip tęstis amžinai. Pradžioj tuos žvilgsnius dar mėgindavom nuslėpti, vėliau jie tapo atviru, nuoširdžiu bendravimu – tylos dialogais ir jau atrodė, kad nė vienas nebenorėjom, kad jie baigtųsi, o kai įsitikindavom, kad tikrai niekas nepasikeitė, net nušvisdavo nedrąsi šypsena.
Vieną dieną lapkričio darganos liovėsi, nušvito saulė. Ilgai sėdėjau žvelgdama į Nemuno srovę, į geltoną lapų auksą anapus upės ir nė nepajutau, kad viskas pasikeitė, kad neliko to kažko, įvardinto blogai. Apėmė toks šviesus jausmas – nebėra mirties! Nebejaučiu savo kūno, jokia grėsmė nebetūno many. Tai reikia išgyventi, tai būtina pasakyti.
Turiu eiti, turiu pasidalinti tuo džiaugsmu su savo bevardžiu likimo draugu, jis negalės neatsiliepti plačia šypsena – noriu gyventi! Gal tik to noro gyventi ir tetrūksta, kad svarstyklės kilstelėtų aukštyn?
Kai parsiradau į valgyklą, jis jau ruošėsi išeiti, nors neatrodė, kad būtų pietavęs. Stovėjo susirūpinęs, tarsi negalėdamas apsispręsti, kol ryžosi, į pilną kompoto stiklinę įmerkė gražų astros žiedą.
Kai mūsų žvilgsniai susitiko, įskaičiau žinojimą, susitaikymą, ramybę. Pasekiau jo žvilgsnį – mūsų staliuko linkui ėjo pagyvenusi moteris, labai panaši į mano draugą.
– Motina! – nusmelkė mintis.
Mano džiaugsmą tarsi vėjas nupūtė. Norėjau apglėbti jį, kažką pasakyti, bet neišdrįsau, nes kas mano skausmas, mano užuojauta, supratimas, palyginus su motinos?
Jis dar kartą atsigrįžo į mane ir paprastai pasakė:
– Važiuoju namo.
Paskui tarsi išsivadavo iš savo pasaulio, išgyvenimų, įsižiūrėjo į mane, suėmė už rankos ir ne aš jį, o jis mane paguodė:
– Niekas nekaltas.
Ir nuėjo, nepalaukęs, kol mama prieis. Nenorėjo skaudinti nei vienos iš mudviejų?
Lydėjau žvilgsniu nueinančius iki mašinytės, paskui ją iki gatvės posūkio ir galvojau, kokie laimingi dar buvom vakar, kai nežinojom.