Turiu ką pasakyti. Nes pažinojau vyriškį, kuris buvo telepatas. Argi tai dažna!? Kiek jis buvo telepatas, kiek netgi daugiau negu telepatas, matysite, kurie skaitysite kas čia parašyta. Jis išeina net už šios sąvokos ribų. Per siaura jam ir lietuviška sąvoka ,,žiniuonis“. Mačiau lenkų filmą šiuo pavadinimu, bet akyse, filmą žiūrint, man vaidenosi mano pažįstamasis telepatas vilnietis. Beje, jis tarsi iš to filmo buvo pasisavinęs vieną labai patrauklų įprotį: kai keldavo vaišes man pas jį atėjusiam, tai, kaip tas filmo žiniuonis, patiesdavo ant stalo drobinę pilkšvą skepetaitę – namų audimo, didelę, nepanašią į fabrikines servetėles. Patrauklu ir tai, kad prieš valgį ir po valgio telepatas visada persižegnodavo. Tik savo senelį buvau matęs taip darant. Žegnodavosi tikrai nuoširdžiai, nes ir bado buvo matęs, o telepatas žegnodavosi nežinia ar ne dėl aplombo.
Kuo jis vaišino kai svečiavausi šiandien vargu ar pavyktų atspėti. Jis išvirė nenuluptų bulvių ir pabėrė jas ant minėtos skepetėlės. Atrodė labai natūraliai, tarsi senoviniame kaime. Padėjo pieno ir kefyro, ir galėjau bulves valgyti pasirinktinai: su pienu, arba su kefyru. Buvo skaniau negu restorane Kijevo kotletas, visais laikais valgiaraščiuose esantis. Beje, teko išgirsti, kad Klaipėdoje prieškaryje veikė valgyklėlė, prekiaujanti tik neluptomis bulvėmis ir rūgpieniu, ir turėjo pelną. Man bičiulis istorikas tai sakė. Aš net užsikrėčiau šia idėja – pats norėjau steigti bulvių su rūgpieniu valgyklą, tačiau tam reikia pradinio kapitalo.
 
Kai su telepatu susipažinome jam buvo dar tik per trisdešimt metų. Nors mąslus, bet kartu ir linksmas: kaip varijotas kalbindavo nepažįstamus žmones, labiausiai paneles. Vardu Andrius. Taigi ne pačiu dažniausiu, koks 1952 metais buvo vardas Jonas. Taip, taip – Jonas, ir Janė, tais metais buvo dažniausi vardai. Bet esame daug vėlesniuose, jau toli gražu ne tokiuose šiurpulinguose, laikuose. Esame jau laisvoje šalyje.
 
Pradėjęs apie telepatą Andrių neužmirštu ir savęs, ir pasakau kas dabar svarbiausia: politiniai nusikaltėliai seka mano mintis, mano judėjimą ir kankina per nuotolį kankinimais, kuriuos kentėti labai sunku. Visaip bandau nuo kankinimų išsivaduoti, bet niekaip nepavyksta. Bandžiau ir šitaip, tik prašau nesijuokti. Maudydamasis vonioje vandens prisileidau vonią pilnutėlę; iki angos, per kurią nuteka vandens perteklius. Tai nėra tuščias reikalas, nes iktolei maudydamasis vandens prisileisdavau minimalų kiekį. Suprantama, taupumo sumetimais. Galvoju, išbandysiu, prisileisiu pilną vonią, gal atsižvelgs į tokį man nebūdingą elgesį ir kankinimą bangomis išjungs, ar bent palengvins. Visokiausių ieškau išeičių. Jie viską žino, mato per mano paties akis. Per mano ir ausis girdi kiekvieną mano žingsnelį, taigi ir tai, kaip maudausi vonioje, o vasaromis – Neries upėje, arba ežeruose.
Nieko šiuo maudymuosi nelaimėjau. Todėl geriau apie telepatą šnekėti. Tik pridursiu, kad vienąkart buvo kankinančią būseną išjungę visą tą laiką, kol vonioje maudžiausi (kankino tais metais nuolatinai, be pertrūkio). Oi, kaip labai ačiū!
 
Žodis, kurį ką tik parašiau, priminė vieną kalbos reliktą, gimtajame kaime vartotą. Kai kas nors pasakydavo ,,ačiū“, tai į šią dėkavonę tūlas atsakydavo (jau sutrumpėjusiu) įvardžiu ,,jumiem“. Sakydavo ,,ačiū jumiem“, t. y. ,,ačiū jums“. Žodžiai palaipsniui, niekam nepastebimai, trumpėja. Antai Vincas Kudirka ,,Viršininkuose“ rašo ne ,,kelnės“, o ,,kelinės“. Atrodo, kad nuo žodžio ,,kelis“ ,,kelnių“ pavadinimas atsirado. Beje, įvardžiuotiniai būdvardžiai susidarę iš dviejų žodžių: iš paprasto būdvardžio plius paprasto įvardžio. Pavyzdžiui, žodis ,,gerasis“ susidarė iš būdvardžio geras + jis = gerasis. Rusų kalbos žodis ,,kapeika“ kilęs nuo žodžio ,,kapitj“ (kaupti), o rašytojo Kuprino pavardė – nuo žodžio kupra. Kadangi lituanistiką visur propaguoju, tai ir Andriui šias žinias perteikiau, į ką jis atsakė pagiriamuoju žodžiu ir štai tokiu papildymu: ,,Aušros“ laikų poetas Andrius Višteliauskas sakydavo, kad lietuvių kalba rojuje kalbama
 
Palikęs istorinę gramatiką ramybėje, pasakysiu, kad, mano draugu tapęs telepatas Andrius, gyveno senamiestyje, ir to jam visą laiką pavydėjau. Ir aš gyvenau miesto centre, bet gyvenau bendrabutyje, įrengtame Knygų rūmų įstaigos kabinete, todėl nuosavo buto kaip ir neturėjau. Tiesa, kai jau tame, palyginus dideliame, netaisyklingos formos – kas yra pliusas– kambaryje pragyvenau dešimt metų, išėjo įstatymas, kad bendrabutyje pragyvenusiems dešimt metų bendrabutis tampa nuosavas, kaip privatus butas. Bet netrukus mane aplankė dar didesnė laimė – gavau normalų, erdvesnį butą miegamajame Fabijoniškių mikrorajone. Tik viršutinis kaimynas nepasisekė, vis daužė man į lubas dienom ir naktim kaip pasamdytas.
 
O telepatui Andriui, tais laikais į kuriuos vėl grįžtu, nedaužė niekas. Jo butas net ir nestandartinis. Todėl, kad bute yra laipteliai, vedantys į jo kambarėlį iš koridoriaus, kambarėlio grindys stovi aukščiau, negu viso buto. Pamatyti tarybinio buto viduryje laiptus, didelė retenybė – namai standartiniai. ,,Dėžes stato“, – sakydavo Andrius. Jis gyvena tik su mama, į jos kambarį laiptų nėra. Jo kambarėlį pavadinau valgykla ,,Trys laipteliai“. Šitaip vadinosi valgykla prie Halės turgaus, nes prie durų buvo trys laipteliai. O kadangi Andrius kiekvieną pas jį atėjusį dosniai vaišindavo, tai todėl ir praminiau jo kambarį valgykla. Šiandien mane – karštomis bulvėmis.
Andrius nemenkai geriantysis, ir labai, net pedantiškai, švarus. Kai išgeria butelį ,,Kristalinės“, arba ,,Skaidriosios“, tai naują butelį praėmęs, į tą pačią taurelę nepila. Atsklendžia stiklines spintos dureles ir ima kitą, o tą taurelę, iš kurios gėrė, rūpestingiausiai išplauna ir stropiai stropiai iššluosto, lyg maru bijodamas užsikrėsti. ,,Degtinė tiek turi kalorijų, kiek ir grietinė“, – sako jis, gurkšnį užkąsdamas vien tik duona, prieš tai ją nežinia kam pauostydamas. Dar kas įdomaus: kad sėsdamas prie staliuko su spausdinimo mašinėle, jis ten persineša ir bonką su stikliuku, ir būtinai persineša ir bonkos kamštį. Jį laiko, kol bonka ištuštėja, nors niekad daugiau juo neužkemša, butelis Andriui visą laiką turi būti atkimštas. Kartą juokdamasis paklausiau, kam jis tą kamštį nešioja. ,,Pats nežinau, – aiškino jis. – Man kažkaip gražiau su kamščiu, labiau estetiška, estetiškai formalu. Tai man toks, kaip ir šioks, kompleksiškumas, teikiąs, tau nesuprantamą, pasitenkinimą“. Koks gi begali būti pasitenkinimas kamščiu?! Tik labai subtilios dvasinės sanklodos žmogus gali jausti pasigėrėjimą į kamštį žvelgdamas. Bet vis tiek tokios estetikos nesuprantu – paprasčiausiu ir nenaudingu kamščiu gėrėtis! Net nei kamščiatraukiu, kurį Andrius labai juokingai vadina ,,korkociong“. Jis labai kultūringas girtuoklėlis, niekad nepersigeria, nors geriantį jį taip dažnai matau, kad degtinę jau pavadinau skysta duona – gerdamas nieko nevalgo ir vis tiek ant kojų laikosi. Tuo dar ypatingas, kad dėl nieko neįsižeidžia; ir proto nepraranda nei gerokai išgėręs. Tik apie telepatiją pradeda daugiau kalbėti. Bet patikėti, kad jis iš tikrųjų yra telepatas, kai jis toks, beveik neįmanoma.
 
Bet štai įsitikinau, kad jis tikrai nuspėja ateitį. Šiandien, pasisvečiavęs pas jį vėlų besibaigiančios žiemos vakarą. Kai pakilau eiti namo, jis man sako: ,,Apsileidėlis Dočys iš bado varnas šaudė ir valgė. Tu, Jonai, šiandien girdėsi šaudymą“. Nepatikėjau, juokais nuleidau jo žodžius. Kad su Dočiu mane palygino, nepikta, nes ir Andrius dėl nieko nepyksta, gali juokauti su juo kaip nori, ir tas jo bruožas jam naudingas, o man patinkantis. O šaudymą, tai kaipgi galėčiau išgirsti?! Juk niekas niekad Vilniuje nešaudo! Bet štai.
Grįžtu aš namo, ir kai priėjau Černiachovskio skverelį, mane sustabdė sovietų, tiksliau, rusų, kareivis, sakydamas: ,,Palaukite, čia eiti negalima“. Aš sustojau ir staiga... pykšt vienas po kito keli šūviai. Pamačiau, kad šaudo uniformuotas kariuomenės karininkas... Šaudo... į varnas klevuose, kurių ir vienų, ir kitų šiame generolo skvere šitiek daug! Ypač varnų. Net dangus juoduoja nuo jų. Temstant tiek priskrenda, kad jų kranksėjimo koncertas kurtinantis pasigirsta. Kasvakarinis benefisas Vilniaus miestui, užgožiantis visus kitus garsus. Nuo šūvių varnos medžiuose pakilo ir nuskrido nakvoti kitur.
Šūviams pokšint, prie manęs netikėtai priėjo skrybėlėta ponia ir sako man į ausį, be galo rimtos išraiškos veidu: ,,Žadėtasis pavasaris!“. Aš krūptelėjau. Nes kaip tik tokiu pavadinimu ryte pradėjau rašyti eilėraštį. Tik pavadinimu ir užsibaigusį, nes kūrybinis įkvėpimas neapėmė. Dar labai pribloškė, kad iš veido ji buvo stulbinančiai panaši į telepatą Andrių. Lyg identiška dvynė, lyg panašiausia sesė.
 
Bet tokiu būdu išbaidyti varnas galima tik vienai nakčiai, ir toks vaikymo būdas, matyt, nebuvo tinkamas, nes daugiau niekad jokio šaudymo nei mačiau nei girdėjau. Tuomi šaudymu varnas norėta išvaikyti ne vien todėl, kad ten generolo paminklas stovėjo, bet ir todėl, kad tam generolui už nugaros stūksojo Komunistų partijos Centro komiteto rūmai, kuriuose dabar reziduoja Lietuvos Vyriausybė. Nei varnų, nei tokios gausybės medžių skvere jau nėra, o generolo vietoje laisvai stoviniuoja Vincas Kudirka.
 
Sunerimau visam vakarui. Ne dėl girdėtų šūvių, o dėl to, kad telepatas juos išpranašavo. Pranašystės išsipildymas sujaudino labiau, negu šaudymas. Iš kur jis, Dieve, galėjo sužinoti, kad varnas šiandien šaudys? Juk ryšių su kariškiais jis neturi jokių, neturi ryšių ir su KGB, tuo neabejoju. Andrių pažįstu iki panagių ir žinau: jis patriotas, netgi disidentiškas, ir nesusidėtų su Lietuvai svetimomis struktūromis. O ir tos struktūros tokio žmogaus kaip jis nekliudytų, nekalbintų bendradarbiauti. Negaliu suvokti kokiu būdu jis sužinojo tai, ką man išpranašavo. Nejaugi iš tikrųjų jis telepatas!? Aš dažnai įtardavau, kad jis apie mane žino dalykų, kurių niekam nesu sakęs. Ir ta moteris Andriaus veidu! Bet telepatija išvis neegzistuoja, tad ir jis ne telepatas.
Per sunkus tas išpranašavimo klausimas, prislėgęs mane. Namo parėjęs bandau ,,klausimą“ guiti iš galvos, iš protavimo, bet jis taip stipriai mane užkliudė, kaip koks asteroidas.
Po ilgų mąstymų nutariau rytoj vėl nueiti pas Andrių ir pabandyti išsiaiškinti. O kol kas, reikia dirbti. Pabandysiu ką nors nuveikti. Dabar, pavakarieniavęs tik pas Andrių, guliu ant siaurutės bet pakankamai patogios lovos tiesiog su drabužiais ir niekuo neužsiklojęs, nes kambaryje šilta. Bendrabutyje elektros taupyti netenka, nes ji nemokama. Elektrinį šildytuvą ir vasarą įsijungiu, jei poreikis būna. Šiluma galiu naudotis kaip piešiamo komunizmo sąlygomis, kur visiems bus pagal darbą ir kiekvienam pagal poreikius. Bet tik šiluma. O viso kitko trūksta.
Tačiau ne apie tai užsimojęs šnekėti. Iš galvos neišeina Andriaus išpranašavimas ir tos ponios ,,Žadėtasis pavasaris!“. Pasileidau radiją. Jis laidinis, prie pat lovos galvugalio. Pasukau ratuką ir pasklido smagi estradinė muzika. Vakarietiška. Transliavo šeštadieninę ,,Jaunimo bangos“ laidą, kurioje krištolinio balso žurnalistė pateikia mažiausiai vieną populiarią dainą iš ,,supuvusių Vakarų“. Tai dovana melomanui. Taip muzikinę dovaną ir pristato.
Laida baigėsi. Aš pakilau nuo lovos. Įsijungiau stalinę lempą ir kambarys prisipildė malonios, paslaptingos prietemos, kuri mane kažkiek ramino. Atrodo, kad esu nematomas kažkokiam šėtoniškam stebėtojui, jo žiauriam žvilgsniui, kurį įsivaizduodavau šalimais esantį. Matyt, turiu šizofreniko savybių, retkarčiais pamanydavau. Ir netgi pamatydavau – akimirką tamsiame kampe užregėdavau velnią su spektru kairėje rankoje. Kitoje rankoje jis laikydavo kažką panašaus į senovišką rašalinę. Bet neišsigąsdavau, nes suprasdavau, kad tai mistika ir nieko materialaus čia nėra. Tik nejučiomis bandydavau atspėti: kairiarankis tas velnias, ar dešiniarankis.
Lempa apšvietė popierius ant stalo. Aš juos laikau nuolatinai, nenukraustau darbą baigdamas ir iš namų eidamas. Ant švaraus lapo mėlynavo sumanyto eilėraščio pavadinimas ,,Žadėtasis pavasaris“. Mintis jį parašyti atsirado prieš einant pas Andrių į svečius, bet parkerį užsukau ir išėjau pas jį. Nė neįtardamas, kad šis eilėraštis man bus fatališkas. Paslaptingos pranašystės mane taip pritrenkė, kad dabar eilėraštis nė eilute, nė dviem žodžiais nesirišo. Palaužęs galvą, paramstęs smakrą ir patrynęs akis, atsiguliau vėl. Tamsa leido nusiraminti. Bemąstydamas tai apie telepatiją, tai vėl apie neparašytą eilėraštį, nejučiomis užmigau.
 
Naktį atsirado keistas, visai nelogiškas ir labai kankinantis sapnas. Rodos, mačiau minią ir norėdamas išvysti joje einantį Kristų, įlipau į medį. O pribėgęs kariškis vis taikosi į mane šauti, tačiau jam trukdo varnos. Jos didžiuliu būriu suka ratus aplink mane ir aplink kariškio galvą ir jis niekaip negali nusitaikyti į mane. Ir tai trunka be galo ilgai, aš kenčiu nežmonišką įtampą ir baimę, bet nieko negaliu padaryti. Net iš medžio negaliu išlipti, nes tada jis tikrai mane nušaus. Ir aukščiau ropštis nebegaliu, kažkokia nematoma jėga neleidžia. Tik staiga viskas sapne aptemo, tepaspėjau pagalvoti, kad štai jau mirštu.
Tačiau, didžiausiam savo džiaugsmui, sąmonę atgavau, ir nors ir gūdžioje nakties tamsoje būdamas, pajutau kad gyvas esu. Aplink nieko nebuvo matyti, jokios gyvos dvasios nesigirdėjo ir net negalėjau suvokti ar tikrai namie aš esu. Iš tamsos išsivaduodami pradėjo ryškėti kambario kontūrai, pirmiausia langai. Netrukus... pasigirdo tylus deklamavimas. Negirdėtas balsas skaitė eilėraštį, kurį aš ketinau parašyti – pasakė jo ir užvardijimą: ,,Žadėtasis pavasaris“. Kas čia per stebuklas, negalėjau suprasti. Balsas buvo merginos, kurį per radiją iš vakaro girdėjau – skambantis krištoliškai intymiai. Sklido nežinia iš kur. Kartojo vieną posmelį, paskui antrą, paskui vėl pirmą.
Apstulbau. Iš kur tas balsas, jei kambaryje aš vienas, patikimai iš vidaus užsirakinęs!? Deklamuotoja nenutilo. Ir tol tuos posmelius kartojo, pašnibždom deklamavo, kol eilėraštis man kaip Tėve mūsų galvoje įstrigo. Mokykloje, kai reikėdavo mintinai išmokti Salomėjos Nėries eilėraštį, tai prireikdavo valandos ar ir dviejų, o čia, letarginėje būsenoje, eilėraštį įsiminiau keliskart greičiau. Gal todėl, kad buvau labai išsigandęs. Dar prisiminiau, kad tokiu skambančiu balsu kalbėjo ir ta moteris, kuri skverelyje, nei iš šio nei iš to man į ausį pasakė ,,Žadėtasis pavasaris!“. Iš kur ji, laumė, žinojo eilėraščio pavadinimą!? Daug kankinančių mįslių atsiranda.
Kai sapne mane šį eilėraštį ,,išmokino“, nubudau visiškai, kvapą gaudydamas. Tarsi kažkokiomis bangomis nubudino. Atsipeikėjęs nuo išgąsčio ir supratęs, kad manęs nenušovė ir šauti neketino, aprimau. Tai buvo tik sapnas. Pradėjau galvoti apie eilėraštį, kurį kažkas man paslaptingai diktavo. Pabandžiau jį atkartoti. Visos eilutės buvo aiškios ir, kaip man atrodė, labai meniškos. ,,Tikrai neverta tokio prarasti“, – pamaniau ir pašokau iš lovos. Be to, atrodė kad jis man labai pravers, tik dar nežinia kokiam reikalui konkrečiai. Jis negali būti plagiatas, nes yra iš mano galvos, – tariau sau ir, sėdęs girgždančion kėdėn už girgždančio stalo, visą eilėraštį skubinai užrašiau, kol dar iš galvos neišgaravo. Tada atsiguliau tamsoje vėl, nes norėjau apmąstyti kas čia darosi. Neužmigau, sapnuotas klaikus pergyvenimas išvaikė miegus ilgam. Nieko suprantamo ir neišgalvojau. Mintis tik į tai nukrypo, lyg iš tikrųjų aš pats šį eilėraštį parašiau. Savo merginai, su kuria draugavau.
 
Rytdienos laukiau kaip duonos nevalgęs, kaip dienos, kuri vakar dieną išaiškins: iš kur Andrius žinojo, kad bus šaudoma skvere, per kurį namo pareinu, ir iš namų einu, visa kita ką reiškia. Nuėjau pas Andrių nelaukdamas vakaro, nors mano vizitai jam nesutrukdydavo jokiu metu.
– O, matau ateini ne tuščiomis, – linksmai tarė jis, duris praverdamas.
Aš labai sutrikau. Tai buvo aiški užuomina į tai, kad aš nieko neatsinešiau, stoviu tuščiomis nuleistomis rankomis.
– Andriau, kitąkart atsinešiu ir sau, ir tau, – pasakiau, turėdamas mintyse butelį vyno, kuris, be abejo, bus vengriškasis ,,Tokajus“, man pats skaniausias. Bet balsu šio pažado nepatikslinau. Vaizduotėje švystelėjo dailus butelis su konjakinės spalvos gėrimu jame. Andrius, kažkodėl, pliaukštelėjo man per petį ir įsivedė į vidų. Savo sumišimą jaučiau ir kambaryje įsikūręs, kuriame visada jausdavausi kaip namie.
Matydamas mane taip smarkiai susinepatoginusį, Adrius prabilo:
– Tu atsinešei eilėraštį. Va šitą. Tai daugiau, negu ,,Tokajaus“ vynas.
Visai suglumau: aš ką tik apie tokį vyną mintyse pagalvojau. Ir staiga jis atvertė lovos užtiesalą. Pasimatė po juo buvęs lapas popieriaus. Andrius paėmė ir, patogiai atsisėdęs, pradėjo skaityti garsiai kaip teatre:
,,Žadėtasis pavasaris“, – pasakė rašto pavadinimą, tuo dar mane išgąsdindamas. Jis dirstelėjo į mane, ir, pats jaudindamasis, pridūrė:
– Jonai, tau pavasaris žada kankinimus.
Ir perskaitė:
 
                     Šis pavasaris ūžia kaip kraujas
                     Ir alyvos liepsnoja prie kelio.
                     Šis pavasaris Lietuvai naujas
                     Visą širdį gaivina ir kelia.
 
                     Nežinau, kam tu ranką uždėjai
                     Ant peties, tarsi saulės skaistumas
                     Ir kodėl nelauktai pažadėjai
                     Šio pavasario ūžesį tu man.
 
                     Šis pavasaris ūžia kaip kraujas
                     Ir alyvos liepsnoja prie kelio.
                     Šis pavasaris pirmąsyk naujas
                     Visą širdį gaivina ir kelia.
 
 
Aš išverčiau alkis, nes visi žodžiai parodė, kad jis skaito tą patį eilėraštį, kurį nakčia aš parašiau. Parašiau naktį po to, kai paslaptingasis balsas man jį padiktavo.
Perskaitęs sulankstė trimis sulenkimais ir sako:
– Imk, jis tavo. Sakiau ne tuščiomis atėjai.
Ir pakštelėjo ranka man per petį.
– Kamuoja nemiga, tad naktį parašiau eilėraštį ir savo parapsichologinėmis jėgomis tau jį atsiunčiu, ir tu jį užsirašei, nervingai ir baimingai iš lovos atsikėlęs, o paskui vėl atsigulei. Tai ar dabar tiki, kad aš telepatas, – nedaug tylėjęs paklausė Andrius. – Dar stiklinę vandens naktį išliejai.
Iš tikrųjų išliejau! Keldamasis iš lovos netyčia užkliudžiau. Nakčiai ant staliuko prie lovos visada pasidedu vandens ir apie vidurnaktį gurkšteliu, nes atsiranda troškulys. Štai kaip jis žino ką aš galvoju! Žino net kas man atsitinka!
Buvęs mielas draugas šią siaubingą valandą man tapo bjaurus ir nepakenčiamas, dėl savo telepatinių sugebėjimų.
Išsigandau kaip niekad, jo telepatiškumo. Jei jis skaito mano mintis, tai negaliu su juo bendrauti! Nė kiek. Nei šalia būti. Tai klaiku. Rodos, nieko slapto neturiu ir negalvoju, bet vis tiek įsilaužimas į galvą, į mintis, į protavimą, į mano sąmonę, yra siaubingas.
Tuokart, tyliai pasibeldusi, į kambarį įėjo jo mama, atnešdama užplikytos arbatos, rafinuotame stiklo arbatinuke. Kambarys kvėptelėjo puikiu aromatu, matėsi palaiminga arbatos spalva, dideli išburkę arbatlapiai ant arbatinio dugno. Padėjo ant stalo ir sako:
– Nors kartą padorų draugą Andrius susirado.
Mums abiem tylint, ji arbatinuką uždengė ,,vailoku“, ir išėjo. Tikėjosi, kad ilgai viešėsiu, tad arbata neturi atvėsti. O aš pamaniau apie skaudų dalyką. Kad šitą draugą nuo šios dienos Andrius praranda.
Ir daugiau nieko nesakęs, išėjau iš jų. Tepasakiau tiktai ,,Sudievu, Andriau!“
(Ką jis dar pasakė apie mane žinąs, vis dėlto nutylėsiu, tai kas, kad akmens į mane pirmas niekas nemestų.).
 
Isteriškais žingsniais paržingsniavęs namo, išgėriau stiklinę vandens, griuvau ant lovos ir užsidengiau veidą rankomis, norėdamas savo akims pasidaryti tamsą. Atrodė, kad aš paskęsiu tamsoje ir nebejausiu to baisaus apmaudo, jog geriausias draugas tiek metų slapčiausias mano mintis žinodavo, ir niekad man to nepasakė. Ausyse spengė tyla. Pamaniau, pasileisiu radiją, tada spengimo negirdėsiu. Bet nespėjau: tą akimirką... išgirdau savo, jau buvusio, draugo žodžius, telepatiškai atsklindančius: ,,Rašyk, Jonai!“. Tikrai tai buvo jo balsas.
Nuo tos dienos ir eilėraščių nerašau. Mano gyvenimas tapo košmariškas, nes sekti mano mintis pradėjo KGB. Minčių skaitytuvu. O ilgainiui pradėjo dar ir kankinti per nematomą atstumą: ultragarsu ir kažkokiais spinduliais.
 
O ant Andriaus pykti neturiu už ką. Jo niekad nesutinku, nes išsikėlė gyventi kitur. Tai sužinojau, kai, neiškentęs, kartą nedrąsiai atėjau ir nuspaudžiau jo durų mygtuką, ir jas atidarė pusnuogis, susikaltūnavęs tatuiruotas vyras, rankoje laikantis didžiulį peilį, žvilgančia geležte. Jis iš anksto žinojo, kad ateisiu! Ir iš šlykščios jo šypsenėlės supratau. Pasakyti apie čia gyvenusius jis nieko negalėjo.
Nebent šį tekstą perskaitęs Andrius pats atsilieptų. Išpranašavo man kankinimus, tai gal padėtų juos ir pabaigti.