Vėl bus diena balta lyg lapas popieriaus,
Kai snaigės tyliai tyliai krenta, krenta, supas...
Kažkur už jūrų marių lūpos poteriaus
Ir bus dienos man tiek, kiek leidžia šitos lūpos.
 
Vėl vakaras ateis pamiršęs atsiklausti,
Kur, saulei debesis praplėšus, jo šešėliai tįsta.
O aš girdėsiu tik šnabždėjimą į ausį –
Tą tylų šnabždesį, kuris pasako viską...
 
Sukliks tamsi naktis – alėjoj medžiai vaikščios,
Mojuos šakom lyg rankomis ir gaudys vėją,
Virpės žibintuos išsigandę miesto aikštės,
Bet aš klausysiuosi, ką pasakyt norėjo
 
Tik iš širdies...
Kad rytas švis, diena – tai baltas popierius,
Nes snaigės tyliai tyliai krenta, krenta, supas,
Tad privalau aš užrašyti ją...
.............................................................................................
 
Taip Tavo lūpos poteriaus
Ir bus gyvenimas man tol, kol šnabžda Tavo lūpos.
 
2017 sausio 4 d.