Sniečkus, tai odiozinė politinė figūra, kurią daugmaž visi žino, tik gal nežino, kad jo net mama išsižadėjo. Žinoma ir tai, kad jo vardu buvo pavadintas miestas Ignalinos miškuose, kuriame suvažiavo tūkstančiai rusų statyti Ignalinos atominės elektrinės, ir ją pastatė. Pastatė tokią, kad ir uždaryti buvo sunku. Lietuvos laikais miestą pervadino Visaginu, kadangi jis šliejasi prie gražaus, lėkštakrančio, alksniais apaugusio ežero, vardu Visaginas. Gražus ežero pavadinimas, net keturskiemenis. Žodžio ilgumas rodo, kad vardas labai senas. Mūsų kalbai žodžių ilgumas būdingas, ir tai nemaža vertybė, nes ilgumas – archajiškumo bruožas. O kaip tik dėl archajiškumo, dėl kalbos nepasikeitimo amžių tėkmėje, pasaulio kalbininkai ją plačiai tyrinėja ir dėsto pasaulio universitetuose. Antai, sakykim, anglų kalba taip smarkiai pakito, kad rašoma vienaip, senoviškai, o tariama kitaip, jau naujoviškiau. Net ir giminingoji latvių kalba labiau pakitusi, negu mūsų – žodžių galūnės sutrumpėjusios, jose nebelikę balsių. Tačiau ežero pavadinimą net ir mokyti žmonės taria Visaginas, o ne Visaginas, kas yra nekultūringa, ir net gėda. Kam iškreipti amžių amžius buvusį ežero vardą?! Kai šitaip jis buvo vadintas gal nuo tada, kai ledynas ištirpo! Klaidingas tarimas – tai gal pataikavimas supuvėliams, kurie ir tyčia žodžius iškreipinėja. Antai savivaldybės klerkas apie savo įstaigą pasako ,,savaldybė“, o ne ,,savivaldybė“. Per televizorių, ne tik per radiją. Daug kur per daug visokios tyčinės netvarkos. Susisiekimo ministeriją pavadina ,,susekimo“ ministerija, bet ir tai iš visų netvarkų – pati mažiausia.
 
Turėčiau meilesnių dalykų. Stebuklingu būdu gavau komandiruotę į šį miestą Sniečkų dėstyti lietuvių kalbos. Laimingaisiais 1989 metais, kai aušo laisvėjimo dienos. Viešpatie, koks tai buvo nuostabus metas – klestėjo Sąjūdis, visi siekė Lietuvos nepriklausomybės, ir kiekvieną dieną matėsi, kad ji nenumaldomai artėja ir būtinai ateis. Nes ir valdantieji perėjo į nepriklausomybininkų gretas, sakydami transparantais: Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities. Rodos, nė maldyti laisvės siekimo niekas per daug nemaldė, toks buvo visuotiniškumas. Tik pavieniai, niekingi nomenklatūrininkai bandė priešintis. ,,Jedinstvininkai“ į savo mitingus rinkdavosi raudonų vėliavų atsiveždami su mašina ir mitinguotojams jas išdalindavo, o po mitingo vėl surinkdavo į tą pačią mašiną, ir išveždavo. Mieste kas trečias žmogus atlape buvo prisisegęs siekiamos Nepriklausomos Lietuvos ženklelį: ar tai Gedimino stulpus, ar Zikaro laisvės angelą, ar herbo vytį, ar trispalvę tautinę vėliavėlę, už kurios spalvas nėra gražesnio derinio. Nebent tik Suomijos vėliava. Joje baltame dugne – gulsčias mėlynas kryžius, kaip dangus savo mėlynumu. Gražus šis vėliavos paveikslas lyg skandinavų Lidija Koidula.
 
Darbo užsidirbti pinigų aš klausinėjau jau seniai, nes tas, kurį turėjau, pelną davė menkutį, ir man jo užtekdavo, ačiū Dievui, tik kavai ir būtiniausioms reikmėms, iš kurių kava kaip tik ir buvo būtiniausia. Mėgaudavausi po keturis puodelius per dieną, ir kiekvienas išgurkšnojimas duodavo džiaugsmo, ją begeriant ir straipsnelius apie atgimimą beskaitant. Įdomiau buvo laikraštį paskaitinėti, negu į kavos sugėrovus bufete dairytis. Arba, pavyzdžiui, Vilniaus gastronomo antrajame aukšte. Net ir eilė prie kavos baro neprailgdavo, kai rankose arba kišenėse neperskaityta spauda – ,,Literatūra ir menas“ ar ,,Vakarinės naujienos“, ,,Gimtasis kraštas“. Dar įdomauja, rūpi kavinantis, ir aplinkinių veidai, kurių vienas kitas, matau, ir manimi domisi, kas mane ir gniuždo, bet ir džiugina, nes tie manimi besidomintieji žmonės nebūdavo man priešiški (netgi atvirkščiai). Tai matydavosi iš jų veidų išraiškos, iš jų neverbalinio ir verbalinio kalbėjimo į mane, ir į savo kompanioną, kuriam ką nors pasakydavo apie mane, o aš nugirsdavau.
 
Mieliausia kavą būdavo gerti Rašytojų sąjungoje, gražiuose Oginskio rūmuose, kuriuose stebina įmantrūs puošnūs laiptai, kuriuose rinkdavosi rašytojai, bei kitokia rinktinė publika, kuriuose(?) yra gimęs atsisveikinimo su tėvyne ,,Polonezas“. Rašytojų sąjungos budėtoja, prie durų sėdėliodama, į kavinę mane kažkodėl laisvai įleisdavo, nes įleisdavo ne kiekvieną, o kai gavau į šią kavinę popierinį leidimėlį, tai nė šios budėtojos Veronikos nebereikėjo paisyti. Mat Sąjungos Jaunųjų rašytojų sekcijos nariams buvo išduoti leidimai lankytis kavinėje, o tos sekcijos narys buvau ir aš. Veronika manęs nė neprašydavo tą leidimą parodyti. Buvo kalbi moterėlė, vis užkalbindavo kiekvieną įeinantį į tą nuostabų Oginskio rūmą, kuriame kava kvepėjo iš tolo. Kavą ten pat bufete ir sumaldavo, todėl ir kvapas sklido labai plačiai, šviežias tarsi pačioje pupelių auginimo plantacijoje. Rašytojų sąjungai kavą tiekdavo kokybišką. Mat rašytojai visi kavamanai, o su rašto žmonėmis vertėjo skaitytis. Galėjai šioje kavinėje, kaip ir kitose, užsisakyti ir taurelę konjako, kuri, pati mažiausia, kainavo tris rublius – maždaug trejus pietus varguomenės valgykloje. Beje, valgyklos visos buvo pigios, kiekvienoje kompoto stiklinė, skryliai ar kotletas, kainavo tiek pat. Tiek pat gal net ir Kamčiatkoje. Unifikacija Sovietuose buvo totalinė. Daug metų vėliau prie durų Veronikos nebeliko, ir į kavinę gali užeiti jau kaip laukiamas, o ne atstumiamas, nes kavinių pridygo kaip grybų, todėl lankytojai tapo deficitas, kaip kažkada dangteliai agurkams konservuoti. ,,Vakarinės naujienos“ kartą parašė, kad caro valdomame Vilniuje buvo per tris šimtus smuklių. Socializmo epochoje negalėjau tuo faktu patikėti. Buvau įpratęs visose užeigose matyti kamšalynę, patekimas į jas sunkus, visose eilės – vis dėl tų užeigų trūkumo. Drįsdavo inteligentai pasakyti: gyventojų aptarnavimo sfera turi būti privati, tada kavos išgersi ir pavalgysi normaliai, kaip ,,supuvusiuose“ Vakaruose. Teišsipildė tai tik tada, kai Gediminas Vagnorius davė laisvę laisvajai rinkai. Tačiau vėl bėda – ištuštėjo gyventojų kišenės, monetų skambėjimas jose pritilo. Daug kam. Man jose visuomet būdavo kiáura. Susilopydavau, kai raktai išgrauždavo skylę, nes dėl prakiurusios kišenės kitų kelnių, suprantama, nesisiūdindavome, kaip ir gatavų dėl to nepirkdavome. Prasitrindavo kelnių ir tarpkojis, tai ir ten būdavo galima lopą užsidėti, nes matyti tos vietos, niekas nemato kad ir baliuje. Tik lopas turi būti lygiai tokios pačios spalvos kaip kelnės.
 
Vėl maga pažvelgti į Vilniaus gastronomą, kuriame kavos katilai išgerta. Kai kuriais metais jis dirbdavo net iki dešimtos valandos vakaro, ilgiausiai Lietuvoje, ir buvo didžiausia joje maisto krautuvė. Vos užlipęs į antrą aukštą, randi eilės galą, kuri laukia puodelio kavos ir torčiuko. Čia jos gale sustoji, ir eilei pasibaigus, kavutės gauni, pasakęs bufetininkei trumpą užsakymą: ,,Kavos su dviem cukraus“. Nes kiti pirkdavo kavos tik su vienu gabaliuku cukraus, kurio, gabaluotojo plytelėmis, dabar jau nesimato. Bufetininkė vikriai paduodavo kavos, be to, čia, gastronome, pakankamai stiprios. Tačiau užtektinai pelno, matyt, likdavo ir jai, nes bufetavos, šinkuodamos kavą, per dieną užsidirbdavo papildomai prie algos net po šimtą rublių. Be abejo, būdavo ir šitaip. Ne veltui bufetininkės pareigas reikėdavo nusipirkti, kaip, pavyzdžiui, ir pareigas degalinėje. Dar ir duoklę laikas nuo laiko darbdaviams turėdavo mokėti – tie, kurie deficitinį, pelningą darbą kyšiu būdavo nusipirkę. Darydama kavos, bufetininkė jos turėdavo įkrėsti į kaušelį vienuolika gramų, bet tik retame bufete įberdavo būtent tiek. Dažniausiai gaudavai mažiau, ir vos ne kasdien tekdavo nervintis, kad kava per skysta, dėl jos silpnumo tik cukraus skonis lyg vandenyje jaučiasi, nors kava ir nebūdavo permatoma. Bet jos reikėdavo visiškai normalios, kuri net putelę savo paviršiuje turi. Aš buvau apsistojęs prie kavinių, kuriose puodelių apyvarta nenutrūkstanti, eilė nesibaigianti nuo ryto iki vakaro, todėl kava jose būdavo stipri, nes taip intensyviai prekiaujant vis tiek žmoniškai užsidirbama papildomų pinigėlių. Nors ir po kapeiką nuo puodelio, nes tų puodelių per dieną – gal tūkstantis.
 
Gastronome po salę vaikščiodavo buvęs aktorius P., rodos, iš Jaunimo teatro. Dieve, kaip būdavo gaila žiūrėti, kad buvęs inteligentas, visų garbinamasis aktorius, šitaip nuskurdo ir krito. Žinoma, dėl aplaidumo, ar gal iš nesuvaldomos depresijos. Jis vis prašydavo trijų kapeikų ,,Trijų kapeikų“ bandelei, pigiausiai iš viso pyragų reglamento ir asortimento. Kartais jis laikydavo saujoje virtą kiaušinį, ir, apgailėtinai nuskuręs, apdriskęs, prašydavo dar ir bandelės tam kiaušiniui suvalgyti. Gavęs kapeiką, atsisėsdavo gastronome ant plačios palangės, ir suvalgydavo, lukštus į kišenę susidėdamas.
 
Jei perki dešros, o ne kavą, tai turi išlaukti eilę prie dešrų svėrimo skyriaus. Pasakai kiek gramų dešros norėtum. Mergina gana tiksliai tiek atsveria, suvynioja į paprasčiausią vyniojamąjį popierių, ant jo užrašo atsvertos dešros kainą, ir padeda ją šalia savęs ant prekystalio. Tada eini į eilę prie kasos, kuri salės viduryje. Lietuviškai sunkiai beprabylanti kasininkė, pinigus paėmusi, išmuša čekį, kiek dešros jau atsverta, tada su tuo čekiu nueini vėl prie dešrų, (kitaip, mėsos), skyriaus ir neilgai trukus atsvertą dešrą pardavėja paduoda, o melsvą čekiuką užmauna ant stačio virbalo, kuris, postamentan vertikaliai įkištas, yra pardavėjai po rankomis, ganėtinai ilgas, nes čekis po čekio juo kyla aukštyn į viršų, kol visos dešros pasibaigia, ir lieka vitrinoje tik neperkami mėsgaliai.
Duonos skyriuje gali nusipirkti trijų rūšių batonų, kurių pigiausiasis kainuoja septyniolika kapeikų, geresnysis, iš baltų pikliavotų miltų, – dvidešimt dvi kapeikas, o pats gardžiausias, pynutė, aguonomis apibarstytas, neprisimenu kiek kainavo. Rečiau jį pirkdavau, kad kas nors nepasakytų: kiek aguonų, tiek tas žmogus priešų turi. Iš tikro, aš jų, man žinomų, neturėjau nė vieno. Duoną paduodavo niekame neįvyniotą, jos nepristigdavo lentynose niekad, užtekdavo iki uždarymo valandos, bet, socializmui sušlubavus, ir duoną ėmė normuoti, ir jei norėdavai dar ir antro kepalo, turėdavai į eilę stotis iš naujo. Pardavėja atpažindavo, kad čia tas pats pirkėjas, kuris jau duoną pirko, bet ginčytis nesiimdavo. Ji buvo ir tokia pigi, kad vienu metu žmonės kiaulėms šerti pirkdavo, jeigu nemeluoju. Cukraus kilograminį maišelį nusipirkdavau už septyniasdešimt aštuonias kapeikas. Tai tokia skaičių ekvilibristika kapeikomis, kurių kilmė nuo žodžio ,,kapitj“, (ne nuo žodžio ,,kaput“). Kai atėjo lietuviški pinigai litai, pirmiausia kaip tik duonos kepalą už juos nusipirkau.
Bet argi visas žuveles išpasakosi, kai jau ir taip galiu velnių ir perkūnijos gauti. (Ilgainiui tiek linksmiau gastronome pasidarė, kad jame prisiglaudė privatus magnetofono muzikos kasečių prekiautojas, kooperatyvams atsiradus, ir čia nuolatos kampe skambėjo estradinė muzika). O prie žuvų skyriaus geriau būdavo neprieiti, nes baidė labai neskoningas kvapelis.
 
Neišeikime, gi pagaliau, iš 1989 metų, kurie Nepriklausomybės gimimu nepakartojami. Gastronomo jau ir durų nerasčiau, taip viskas mieste pasikeitę. Ir kam išvis reikėjo čia tą gastronomą kišti prie meilės reikalų. Nors ir ne apie gimimą pasakosiu. Aš tais metais susikroviau krokodilo odos lagaminą, ir patraukiau į geležinkelio stotį važiuoti į Sniečkų mokytojauti. Lagaminas ne tikros odos, didelis, už kurį žmona sumokėjo net 60 rublių, ir gavo už tai, už išlaidavimą, nuo manęs barti. Bet važinėdavo atostogauti į Palangą ir ,,čemudanas“ buvo verkiant reikalingas nusivežti maudymukams ir kitokiai paplūdimio amunicijai. Be to, jis pravers dar ir neribotai ateičiai, nors dabar lagaminus keliauninkai tempia ratukuose, ir labai madinga kuprinės ant pečių, ko anksčiau nebūdavo.
 
Į lagaminą man tilpo ir maža rašomoji mašinėlė, kuria planavau šioje komandiruotėje ir eilėraščių parašyti rengiamai poezijos knygelei, kurią išspausdins pirmasis leidyklų kooperatyvas laikinojoje sostinėje Kaune, labiau buržuaziniame, negu Vilnius. Sakydavo, kad Kaune gyventojai mašinų turi daugiau, negu bet kuriame kitame Sovietų Sąjungos mieste. Iš Rašytojų gatvės Vilniuje, kurioje gyvenau, antrojo troleibuso stotelė čia pat – ranka pasiekiama – prospekte prie dabartinės Kudirkos aikštės. Iš jos, dainingai dūzgiančiu troleibusu, ir startavau į geležinkelio stotį, kurios skvere kažkada ,,puikavosi“ draugas Stalinas, vienas didžiausių pasaulio žudikų. Niekad šito nepamirštu į stotį atvažiuodamas. Ir ligšiol vis dar bijau tokių realijų, tad geriau praleiskime jas nuo pašalinių ausų. Nepamirštu ir to, kad KGB gaujelė ir šiuo metu seka ir girdi mano mintis, ir kas dar daug baisiau – bangų sriautu kankina mane kankinančiomis būsenomis, ir dirbtiniu slogavimu, ir dirbtiniu čiaudėjimu net iki plaučių įsiskaudėjimo. Taigi visa tai jie daro ir dabar – gūdžią, tamsią 2013 metų rudens naktį, nes ir mano miegojimą nuotoliniu būdu reguliuoja.
 
Atvažiavau į stotį anksčiau, negu reikia. Visą laiką taip ankstinuosi. Geriau per anksti, negu vėluoti – nereikia nė žingsnio skubintis, ir esi užtikrintas, kad nepriversi traukinio stoviniuoti dėl tavęs, kuo ramiausiai, kaip apsirūpinęs ponas, viską aplinkui galėsi peržvelgti ir apžiūrėti, rasdamas kuo paglostyti paklaikusią, nepriteklių aštrinamą širdį ir sielą, kas, stilistiniu požiūriu, yra maždaug tas pat. Užguitą savijautą ir tuo, kad slegia ,,pažangiausia pasaulyje“ tarybinė tikrovė, kurioje tvyro melas ir priespauda (dovanokit, ir nacionalinė), apsčiai jaučiasi nelaisvė, ir įsikyrėjęs nuobodumas. (Tačiau už tai jau gana mane bausti – senaties terminas!). Įėjau į laukiamąją salę. Va čia tai ir įvyko apie ką noriu pasakyti. Ir kam čia reikėjo, sakiau, kišti dar ir tą gastronomą prie novelistikos. Dar ir naivią lingvistiką įkišau.
 
Laiko dar daug iki traukinio švilpuko, ir aš pasirinkau atsisėsti vietą, iš kurios viskas geriausiai matyti – visa erdvi laukiamoji salė, didesnė už Kauno halę tiek ir aukščiu, tiek perimetru. Nepagailėjo cariniai inžinieriai cemento. Ne aukštis ar platumas dėmesį joje atkreipia. Čia akių neatitrauksi nuo keleivių. Štai salės pasienyje, net ištisuose dviejuose pasieniuose, dienavoja ir nakvoja čigonai, visas taboras. Dabar juos vadina jau romais, ir jie patys taip nori vadintis, nes ,,romai“ kultūringiau, mandagiau. Bet kiek Lietuvos istorija žino, juos būtent čigonais vadindavo, o ne romais, todėl nieko čia baisaus, neišmanančiam, juos taip ir vadinti, kaip seneliai vadino. Dar iš senosios baimės, kurią kėgėbizmas ir sovietizmas įvarė, ne retas pasako apie žmogų kad jis, pavyzdžiui, yra ,,žydų tautybės“, o ne ,,žydas“.
Tie stoties čigonai geležinkelio salėje tiesiog gyveno, ne dienavojo. Visa buities apyvoka buvo šalia jų prie šono, kaip antai šaukštas, ar uogienės stiklainis, vaikai lakstė po salę kaip savo namuose, o seniai, vaikų mamos, sėdėjo, tai gulinėjo, ant čiužinių ir ant daugybės dekių, kuriuos buvo pasikloję tiesiog ant akmeninių grindų, o milicininkai į visa tai žiūrėjo kaip į normalų dalyką. Vis dėlto jie čia buvo įsikūrę, matyt, ne visai žiemai, o etapui iš vienos kelionės traukiniu į kitą. Kas ten žino, nepaklausiau, tik žiūrėjau kaip laisvai jie jaučiasi nepažįstamų žmonių terpėje ir akivaizdoje, nes laukiančių keleivių salėje buvo daugiau negu tų čigonų. Keistas ir ne kiekvienam pasiekiamas laisvumas, aplinkinių nepaisymas. Jie nė kiek nekreipė dėmesio, kad salėje ne vieni. Garsiai šnekėjosi ir tvarkėsi, netgi dainavo, o laukiantieji keleiviai kone visi tylėjo. Jei kas kalbėjosi, tai tylomis kaip bažnyčioje. Čigonų alasas buvo kaip koks koncertas, maskaradinis teatras nesuprantama Indijos kalba. Viską, rodytųsi, savo ilgame kely praradę, savo kalbą jie šaunuoliai išlaikė. Turi savo vyresnįjį, vadinamą ,,baronas“, kuris visada labai turtingas, ir nors yra klajokliai, bet mirusiuosius laidoja tik savo kapinėse. Tačiau Enciklopedija tegul viską patikslins, nes aš daug kur nusivažiuoju.
 
Dar jauna čigoniukė, su devyniais sijonais, graži kaip Esmeralda, juodaakė tamsiomis anglies akimis, kurių žibantis juodumas spigina iš tolo, atsikimšo dideliausią termosą, ir įsipylė stiklinę karštos, garuojančios arbatos. Įsidėjo tris gabaliukus cukraus ir maišė aliuminiu šaukšteliu, net skambėjimui girdintis. Išsitraukė iš sijono kišenės sausainį, iš maišelio sumuštinį, ir pasigardžiuodama užkandžiavo. Taip įsijautusiai, apetitingai kramsnojo, kad ir aš valgyti užsimaniau. Tuoj prie jos su tuščia stikline prilėkė čigoniukas, ir ji nepagailėjo ir jam sausainių ir arbatos, tik antro sumuštinio jam nebeturėjo, tad atlaužė nuo savojo, sau pasilikdama gabalą mažesnįjį. Gal tai buvo jos vaikas, nors nepanašu – ji dar labai jauna, o vaikas jos amžiui per didelis. Gražu, kai duoda žmogus vienas kitam vien iš geros širdies. Net jeigu vien tik arbatos.
 
Kažkodėl nė viena čigonė čia neužsiėmė būrimu, be ko jos tais laikais būdavo tiesiog neįsivaizduojamos. ,,Daitie ją vam pagadajū“, sakydavo. Ir griebia už rankos, atverčia į viršų tavo delną ir mosikuodama veidrodėliu skaito delno linijas, šneka nesąmones kada praturtėsiu ar nuvažiuosiu į Prancūziją. Šitaip iš vieno naivaus mano draugo čigonė stotyje išviliojo net septyniasdešimt rublių. Tai viso mėnesio minimalioji alga tuometinėje santvarkoje. Ir juokas ėmė, ir įsivaizduoti naivumo negalėjau, kai jis man tai, vos neverkdamas, papasakojo. O, rodės, buvo ir apsiskaitęs labiau už mane ir kitus, ir daug didesnis gyvenimo kultūros žinovas, matęs daug miestų ir net kino filme vaidinęs. O štai septyniasdešimt rublių už juokingą būrimą atidavė, už pažadus, kad jūreiviu pateks ir galės išsilaipinti tolimų kraštų uostuose. Ne veltui kariuomenėje, kurioje su juo tarnavau, karininkai jį vadindavo ,,Malčik s bolšim ch....“.
 
Šįsyk čigonai stotyje labiau ilsėjosi negu dirbo. Gal todėl, kad jau buvo pritemęs vakaras ir alinančio, nevaisingo darbo valandos pasibaigusios. Varganai ir nešvariai atrodė jų šurmulingas tuntas sostinės stotyje. Nenorėčiau šitaip gyventi ant valdiškų grindų, nors ir uogienę valgydamas. Nieko prabangesnio jie prie savęs neturėjo, tik begalę skudurų, ir sunku buvo įsivaizduoti kaip ryšuliuose jie tuos skudurus persineša iš vienos nakvynės į kitą. Tiesa, ir skudurai anais laikais nepigūs buvo, netgi labai.
 
Iš visų nesnaudė, o dirbo čia tik vienas vaikelis, kiti dauguma gulinėjo. Tai – žinoma, juodbruvas – berniukas su nuolat ištiesta ranka išmaldai. Gal dvylikos metų, koksai jau ne žąsis, o karves ganyti galėtų. Jis ėjo per salės žmones ir be atodairos ,,žebravojo“. Man nuo krašto, pasienio kėdėje patogiai įsitaisiusiam, viskas gerai buvo matyti, ir dilgino širdį tai, ... kad jam išmaldos niekas neduoda. Kaip kiaulės. Jis apėjo visus salėje esančius, prieidavo prie kiekvieno naujai įėjusio, ir visi sukdavo jam nugarą, arba išvis neatkreipdavo jokio dėmesio, labiau, negu į benamį kačiuką, kuriam neįpila pieno. Arba kažką murmtelėdavo prašomieji. Bet berniukas kiekvienam vis tiek kartodavo, lyg niekur nieko, lyg pinigų kiekvienąkart gaudamas: ,,Daitie na būločkū, daitie“. Kai neaplenkė jis ir manęs, sugriebiau kišenėje dvi monetas ir daviau. Tai buvo penkiolika kapeikų ir trys kapeikos. Nusipirks visą batoną, jeigu norės. Jeigu būtų paprašęs lietuviškai, tai daugiau būčiau ir davęs, nors pats esu bežemis. Bet lietuvių kalbos iš čigono nėra ko laukti, jie visi su kitatikiais kalba rusiškai, nors šiaip gal ir nesurusėję. Bet kartą, Kaune, pamačiau vos ne stebuklą. Taip pat geležinkelio stotyje, kai ten buvau nuvažiavęs miesto pasižiūrėti. Taigi visas pulkas pačių tikriausių čigonų linksmi klegėjo lietuviškai! Tarpusavyje. Švariausia lietuvių kalba, netgi be jokio akcento. Nežinau, iš kokio dangaus jie nusileido. Gal iš Varėnos buvo suvažiavę. Greta net sustojau pasiklausyti, šypsodamasis, jais stebėdamasis, ir bijodamas atkreipti į save dėmesį, kaip į žioplinėjantį nežinia ko. Atsimenu, viena čigonė rėkia, garsiausiai už visas: ,,Singarela, duok su filtru cigaretę!“. Tada pirmą kartą išgirdau čigonų vardą. Man tebuvo tik dvidešimt metų, tad, žinoma, išvis dar mažai ką bebuvau girdėjęs, tik savo panelių vardų jau šiek tiek žinojau, kurios irgi dūmelį mėgdavo patraukti, ir nesivaržė tiek pat kiek dabartinės, jeigu dabartines pažįstu. Čia gi ne bet kokie metai minimame Kaune, o maždaug 1977-ieji – kai visos prekės būdavo anapus prekystalio ir reikėdavo paprašyti, kad pardavėja pas paduotų. Prisimenant brėžnevinį vien merkantilizmą.
 
Dabar čigonai jau pramokę ir lietuviškai, bet vėl grįžkim prie to vargšo berniuko, kuris išmaldą renka ir negauna. Tiesa, ne toks jis jau ir vargšas – nei jokio nusiminimo, nei vargo žymių jo veide nematyti, jeigu jauname veide tai pasimato. Netgi, kaip atrodo, nusiprausęs ir susišukavęs, kišenės kažko prikimštos kaip patrankos. Ne šieno jis jose prisigrūdęs, o kažko vaikiškai vertingo, gal meduolių. Kapeikas jis renka lyg uogas miške, tik nė vienos jų neparagauja, ir nė kiek dėl to nei jaudinasi, nei verkia, nei gailisi, o tik abejingiausiai ir mechaniškai eina nuo žmogaus prie žmogaus, ir matosi, kad jam tai teisingas kasdienos darbas. Kad jam pinigų nei vienas neduoda, kurio paprašo, čigoniukas priima kaip normą ir rankos dėl to nenusvarina – smagiai laksto ir laksto po visą salę, nesibijodamas nieko – nei solidžiai poniškai atrodančio grėsmingo pasipūtėlio, nei susikūprinusio senuko su lazda, ir nei jauno vyrioko, kuris dėl savo nerimastingos jaunatvės gali ir įspirti nepatinkančiajam. Net ir girtų čigoniukas nepraleidžia, ir iš jų paprašo bandelei. Aš jau seniai salėje sėdžiu, ir visą šį liūdną prašinėjimą matau, bet padėti nieko negaliu. Kai pats daviau aštuoniolika kapeikų, jis nė ačiū nepasakė, sugniaužė jas į saują, kaip ant kelio rastą niekam nepriklausančią geležėlę, lyg jo paties ikitol buvusią. Net ir jo veide nei padėkos, nei džiaugsmo nepasimatė, tik nuėjo nuo manęs, kaip nuo bereikalingo, ir viskas.
 
Net keista, kad žmonės tokie šiaudadūšiai. Galėtų nors bent kiek duoti, nors geltonų pinigėlių, kurių didžiausias – penkios kapeikos, arba tris kapeikas, (kuri didumo kaip dedervinė). Vaikas taip sukauptų dešrelei su baltinta kava, ko šioje stotyje iki vėlaus vakaro bufete galima gauti. Bet ne – neduoda niekas nė po kapeiką. Kaip susitarę. Tai žiaurus gyvenimas ir prašančiam, ir neduodančiam. Tai kam Šventasis Raštas dar sako: ,,Prašykite, ir gausite, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta“. Aš pats pagal šį sakinį daug ką laimėjau. Prašydavau kaip čigonas savo gyvenimo verpetuose, ir man neatsakydavo. Dažniausiai. Tik reikia šiek tiek pamatuoti prieš tai – gausi, ar negausi, ko ruošiesi prašyti. Pavyzdžiui, prašyti, kad knygą muziejus iš tavęs nupirktų ne už dešimt rublių, kiek ji verta, o už dvidešimt penkis ar trisdešimt. Mat turėjau madą kaimo kelionėse rinkti apiplyšusias knygeles, atstatyti kopijuokliu jų trūkstamus lapus ir puslapius, naujai įrišti ir parduoti kaip naują senieną muziejui. Esu bibliografas, tad lengvai rasdavau bibliotekoje knygą tokią pačią, iš jos nukopijuodavau lapus, kurių apiplyšusiai knygai trūksta, ir knygrišykloje ją įrišęs, turėdavau restauruotą smetonišką knygą, o jos sovietų metais turėdavo didelę paklausą. Naujai įrišta senoji knyga net kvepėdavo savo patrauklumu, ir tiesiogine reikšme jos pageltę lapai skleidė archainį kvapą. Ir savo turiniu ji būdavo laisva, nebent tik su vyskupo grifu ,,Imprimatur...“. Knygų rūmų senukas knygrišys Viktoras, šlubas atsiminimų pasakotojas, įrišdavo estetiškai, ir kaip sau. Su spalvotu kapiteliu, leisdavo rinktis liderino spalvą, ir paimdavo tik kokį pusrublį ne sidabru nei auksu. Į jo dirbtuvėlę buvusio vienuolyno pusrūsyje, būdavo malonu užeiti ir be jokio reikalo. Ir sutikdavo, ir išlydėdavo su šilta, natūralia šypsena. Išlydyti medžio klijai kvepėdavo net laiptinėje, kurių reikėdavo knygai gerai įrišti. Jie per visą dieną kaisdavo katiliuke, uždėtame ant elektrinės plytelės, ir atrodydavo kaip šviežias grikių medus. Badui ištikus, nešu išgelbėtą, restauruotą knygą į muziejų, antikvariatą, ar didelę biblioteką, ir gaunu nemažą pluoštelį asignacijų, nedorai daug jų išsiprašydamas. Ypač Biblija šitaip prašyti mane išmokė. Štai ir tu, čigonėli, prašai kaip iš Biblijos, tik negauni. Skaudu, žinoma, kai vaikas valgyti nori. Ir dar toks mažas, jog miela žiūrėti. Nes yra Dievo kūdikis savo dvylikos metų vaikiškumu. O kuo vaikas mažesnis, tuo artimesnis Dievo kūdikiui, ir juos mylintiems.
 
Yra laukiamojoje salėje į ką žiūrėti ir daugiau į ką. Į žmones, į jų veidus, apsirengimą, veidų išraišką, spėlioti apie kiekvieną – kas jis toks, kur ir ko važiuoja, ką nešasi, įdomu nugirsti pašnekesius, kuris kokia kalba kalba, kokios tautybės, iš kur atvažiavęs ir ką atsivežė. Viena moteriškė įeina ant burnos užsirišusi marlės tvarstį, tik akys matyti. Net ir kakta vyriška žiemine kepure užmaukšlinta. Sunku atspėti kam tokia kaukė. Gal bacilas filtruoja, kad gripu nesusirgtų, dabar iš tikrųjų darganų metas. Todėl ir čigonai, kad šalta, guli šildomoje salėje, o ne ant žolės, kurioje jų arkliai ganytųsi, kaip senovėje. O jų berniukui, gražiam juodaakiui, kietaširdžiai verčiau akmenį, negu duonos, paduotų.
 
Tik štai matau į salę įžengė jauna, graži mergina. Salė tarsi nušvito. Jokio nešulio rankoje neturi, tik didelį rankinuką, tokios pat juodos spalvos, kaip ir paltas. Ji visa ištisai apsirengusi vien juodai, tik šalikėlis raudonas, ir tatai ją nepaprastai puošia iš tolo. Matosi, kad ją įsimylėti galima iš pirmo žvilgsnio. Įėjusi sustojo prie durų, lyg nežinodama kur toliau eiti, ar gal apsisukti ir išeiti atgal. Matyt, ir ji apsčiai turi laiko kaip aš, jos traukinys dar negreitai ateis. Įėjo į salę kaip karalienė, ir sustingo prie durų. Marmuro statula. Tuoj pribėgs ir prie jos čigoniukas ir ją išblaškys, pamaniau, šitaip nejudamai rymančią kaip Buridano asilas. Bet, dievaži, netinka šitaip lyginti, nes ji graži, inteligentiška, kone visi keleiviai į ją nukreipę pasigėrėjimo žvilgsnius.
Pastovėjusi, ji, mano džiaugsmui, perėjo į salės vidurį, o ten luktelėjusi, atžingsniavo visiškai prie manęs, kur sėdėjau ir varsčiau akimis viską. Nusimovė pirštines, kurios, žinoma, ne kumštinės, bet pirštukinės, odinės. Vedybinio žiedo ant grakščių pirštų nepasimatė – tik mergiški auksiniai. Vadinasi, neištekėjusi. Dabar ją mačiau labai aiškiai, o ji į mano žvelgimą dėmesio nekreipė jokio, kaip tas vaikas elgeta į savo nesėkmingą ,,žebravojimą“. Negalėsiu ją atsigėrėti. Atėjo arti kaip pelytė prie katino. Bet ir tai ne visa tiesa. Žvilgsniu jos gi nesuvalgysi, neišragausi lobio, tik pasigėrėti per du sieksnius ja gali. Kad veidas gražus, nėra ko nė kalbos pradėti. Daug gražesnė už konkursuose renkamas gražuoles. Ir apsirengusi nepaprastai stilingai. Paltas, kuris, atrodytų nedaug tegali papuošti, jai tinka kaip iš bronzos nulietas. Gal siuvykloje asmeniškai pasisiuvo, o ne gatavą pirkosi. Mažumėlę išliemenuotas, matosi gundantis klubų išplatėjimas ir ne mažiau žavingas užpakaliuko atsikišimas. O kai ėjo, klubai žaismingai, gundančiai krypčiojo, nes buvo ir nusisukusi, apėjo aplinkui visą salę, lyg manęs ieškodama, ir nerasdama. Ilgumo paltas tokio, kad kojų per daug neuždengia, ir jos matosi kokios gražios. Kojų meistriškos formos neužgožia nė aukšti batų aulai. Batai, žemakulniai, kas man ypač patinka, nes ji dar ir aukšta. Už mane, aukštą, žemesnė tik puse galvos, kas į porą man idealiai tiktų, bet tai tik pasvajojimai, kas niekam neuždrausta ir kiekvienam būdinga. Paragauti daug ko norime, bet negalime, todėl tenka tik žiūrėti į plasnojančias balandėles, kurios tuoj pat nuskrenda, kai į ją mosteli, ar prisėlini per arti. Retas nutveria ir sugundo, kaip Rasputinas kunigaikštienę. Netgi tais laikais, kai Peterburge dar kaliošus nešiojo. Bet miestas jau klestėjo, nors triskart jaunesnis už Vilnių buvo ir tebėra. Kai Peterburgo dar nė nebuvo, Vilnius jau buvo vienas žinomiausių Vakarų Europos miestų. Tik manęs, kaip nereikalingo, Vilniuje tuo laiku dar nebuvo, nes gimiau 1952 metais, kruviniausiame žmonių istorijos šimtmetyje, kurio recidyvus tebejaučiu net ir XXI amžiuje.
 
Jeigu grįžtum prie žemakulnių, tai už juos, pasakysite, gražesni yra aukštakulniai batai. Tai jums ne miesto autobusai, kurie būna aukštagrindžiai ir žemagrindžiai, kas patrauklumo požiūriu nesvarbu. Argi ne daugiau merginų dėvi aukštakulnius, o ne žemakulnius?! Tai tam, kad jų užpakaliukas labiau atsikištų, tokius batus avint. Kam gi daugiau, jei ne tam. Ir ,,Papročių istorijoje“ rastumėte tai parašyta, knygynuose dar yra šių istorijų pirkti. O žemakulnis batas labai estetiškai tinka aukštai panelei, kurios kojos išpuoselėtai ilgos, kuomi nepalyginamai gražios. Jos tiek ypač gražios, kiek tos kojos nuogos galima pamatyti. Rodos, brauktum ranka per visą tokią ilgą ilgą koją, ir galo neprieitum. Ir žingsnis gražus ilgakojės merginos, ir šokis. Ir kai ji aukštai išmeta koją – iki galvos, jei yra dar ir šokėja, ar balerina. Irgi gražu be atsigėrėjimo.
Argi visą grožį išmatuosi, kai šitai neleistina. O vis dėlto visur prieinama galas. Begalinis tik kosmosas, ir tai, kas slaptoje. Visuomenės normų reikia prisilaikyti visoje neasmeninėje erdvėje, visuose raštuose, nors tos normos ir labai varžo meilę, moralę ir laisvę.
 
Veidas šios merginos, kuria žaviuosi, baltutėlis nelyginant sniegas, krūtinė iškili. Nors ir po paltu, bet vis tiek nenuslepiama, netgi labai ryški, reljefiška kaip kalvos, kaip uždaras vynuogynas alkanam ir ištroškusiam. Ji jauna, tad ir jos krūtinė kaip žiedas. Ir jis dar žydės daug pavasarių. Merginai maždaug dvidešimt penkeri – amžius, kuriame gal nemažai jau ir mačiusi, ir nekaltybės kančias užmiršusi. Tokia ji saulėto vynuogyno kekė, kuri labiau prisirpti negali! Tai nematytas grožis! Bet va, sakydavo Valančius: pirktų šuva mėsą, bet pinigų nėsą. Tik baik, nevertėli, blevyzgoti, sako man dar esantis sąžinės balsas, ir paleistuviškai apie ją mąstyti liausiuosi.
 
Ji sustojo vienoje vietoje, neieško kur atsisėsti, nors pasieniuose laisvų kėdžių yra. Tokiai jaunai nesunku ir stovėti. Ji kažką mąsto, ne save demonstruoja. Galvą mažumėlę palenkusi, ir toks jos rakursas atrodo gražiausias. Skrybėlaitė taipogi juoda, formuota, pasvirusi ant šono ir primena XIX amžiaus dvaro paneles, prancūzų ekspresionistų paveikslus. Žibantys ilgi auskarėliai baltame žande dar labiau spindi negu auksas. Jos veidas, visa galva, turi formą, kuri į viršų meniškai platėja ir sudaro tobulumo etaloną kaip Nefertitės. Veikiau Barbora Radvilaitė tokia buvo – gražiausia Europos mergina, barzdotam karaliui Žygimantui Augustui per graži. Sukuria Viešpatis Dievas nežemiškų kūrinių! Sukuria. Ir kam merginai šitiek daug grožio. Kam ji jį atiduos, savo lobį, kuris neišragaujamas net per daugelį metų.
 
Čigoniukas štai prilėkė jau ir prie šios grakščiai stovinčiosios, kuri man – gražuolė, o jam, kuri gal duos pinigų bandelei. Jis prilėkęs atsistojo priešais ir ištiesęs tamsią rankelę sako: ,,Daitie na būločkū“. Aš, vos tai merginai įėjus, pamaniau, kad ji čigoniukui būtinai duos, kad jis ir prie jos, kaip ir prie visų prieis, ir gaus išmaldą. Pernelyg ji buvo žmoniška, graži ir tauri, kad neduotų. Tą rodė visa jos išpuoselėta išvaizda, o labiausiai – veidelis, skaistus kaip lelija. Kai ji priėjo arti manęs, norėjau akimis ją nufotografuoti ir pasilikti atmintyje ilgam gėrėjimuisi. Aš dažnai atsigulęs nakčiai, atsigaminu kokį nors prabėgusios dienos malonų vaizdelį ir mėgaujuosi juo, kol užmiegu. Dabar ir traukiniu važiuodamas galėsiu vaizduotėje ją prisiminti, bet ir traukinyje būna gražių merginų bei įdomių individualybių, kas viskas gal ją ir užmaršins.
 
Argi gali tokia rinktinė, kultūringa inteligentė atsakyti vaikui keleto centų, kurie tada buvo kapeikos?! Žinoma, atsidarys savo plačią rankinę, išsitrauks perlais nusagstytą ,,portmonietką“, ir gaus vaikelis kapeikų, ar net visą rublį. Jis tebestovi prieš merginą su ištiesta ranka, o ta vis tyli. Tik žvelgia į berniuką, kuris ūgiu jai iki bambos, ir tyli žiūrėdama, kažko laukia, lyg galvodama kiek čia jam duoti. Net nesuprantamai per ilgai delsia, stovi ir nieko jam nesako, o ir šis atkakliai ir viltingai nuo merginos nepasitraukia. Akis įsmeigęs iš pakeltos savo galvelės į skrybėlėtą turtingą, spindinčią ponią, kuri negi neduos. Staiga pamačiau, kad skrybėlėtoji panelė nepaprastai išraudo. Baltas jos veidas pavirto skaisčiai raudonuojančiu, taigi dar gražesnis tapo. Ir tą pačią akimirką ji, garsiai ir netikėtai, riktelėjo. Netgi ne pasakė, o riktelėjo berniukui: ,,Von at siūda!!!“. Na ir atomazga! Niekas nebūtų galėjęs tokios atspėti.
 
Vaikas nieko nesakęs, kaip niekur nieko, nuo jos pasitraukė kitų prašyti, o gražioji mergina tebeliko stovėti, kaip stovėjusi toje pačioje man matomoje vietoje, tik vieną kojelę atpalaidavo, atmesdama ją šiek tiek į priekį, lyg dabartiniame Kudirkos paminkle. Ir vis tebemąstė nežinia apie ką. Vis tiek liko graži ir po šio brutalaus, jai netinkančio, akibrokšto. Bet, Dieve, kaip tu, meldžiamoji, galėjai šitaip vaikui pasakyti.
 
Belieka tik atsiprašyti, kad rusiškų žodžių neišverčiau į valstybinę kalbą. Tuoj atėjo traukinys, ir iš salės aš išėjau, o mergina liko, į mane nė nežvilgtelėjusi. Net skirtis nesinori nuo tokio įstabaus jos paveikslo, nuo gražaus, kad ir beširdžio, jos marmurinio veido. Nuo klasikinės figūros, matomos ir per žieminį paltą. Daug kas norėtų padėti jai nusirengti ir apsirengti. Bet pasaulis netobulas, ir žmonės vienas prie kito neprieina, meilei įsižiebus iš pirmojo žvilgsnio. Ir dar nežinia, ar ji išvis ištekėjo, galėjusi dovanoti neregėtą laimę.
 
Vilnius, 2013 m.