Mieloji mano, jau nėra vienatvės,
Tu patikėk –
Daugiau jos nebėra.
Žibintai vario blankiai šviečia tuščioj gatvėj,
Kai medžiai apsigaubia galvas prieblandos skara
 
Ir kai Šešupė tyliai minutes skaičiuoja,
Palikus mėnesius už slenksčio akmenų...
Nors kartais kaimo šunys garsiai loja,
Bet tik todėl,
Kad pamirštam danguj žvaigždes skinu.
 
Tu juk žinai, mieloji, praeitim jos blizga,
Tas blizgesys –
Tiktai iliuzija ir tiek...
Kadaise Grigo ratais apvažiavom viską,
Kas buvo ten aukštai ir žemėj...
Tu tik patikėk –
 
Jau neprisėdu ant suolelio mūsų parke.
Koks vienišas, koks vienišas...–
Visi sakys.
Man naktimis net kartais akys užsimerkia,
O juk dar neseniai blakstienos krito į akis.
 
Dar neseniai...
Ak, kokios keistos laiko prasmės –
Kažkam jis stovi, kažkam bėga lyg vanduo.
Menu, vis bandėm mudu vidurį surasti...
Galbūt, mieloji, buvom jį suradę vis dėl to?
 
Dabar jau nesvarbu.
Rytai kitaip prabunda –
Ne svaigūs –
Troškulį malšinantys gira.
Na, gal naktis... Išnyki vargana pagunda!
...........................................................................................
 
Tu patikėk, prašau, tikėk –
Vienatvės nebėra.