Dangus debesim lyg žvynais.
Ir stoviu. Ir vėl nesvarbu,
Kada visa tai pasibaigs,
Nes mirštu visad ir Esu.

Nes bėgu, vejuos ir, žinai,
Nelieku ir lieku kaskart
Supratus, kad jau „amžinai“
Ir jog amžinai yra „tarp“.

Užčiaupk. Man nereikia kalbėt,
Kad niekad nebuvo pradžios,
Tik atkarpos tau atsikvėpt
Ir grįžti į seną naujuos.

Taip šokant gyvybę ratu.
TIK – ritmas,
TIK – rimas,
TIK – laikas
Išeit, sugrįžti.
Grįžtu.
Iš naujo.
TIK – vėl esu vaikas.

Užčiaupk. Aš įpratus tylėt,
Daug kalba tik tie, kas nežino,
Jog galima tik išvirpėt
Buvimą iš nebuvimo.

Sakai, sėklai skauda išdygt.
Sakai, vėl sakai.
Aš – žinau.

O, rodos, vėluojam,
Kol strykt –
Iliuzija: vėl gyvenau…

2006 11 02