Suraižo dieną goslūs sakiniai,
Jie tarsi basos pėdos gelia,
Išėjo metai šitaip neseniai—
Lyg avinėlio vilnos siūlą veria

Nubudęs rytmetis ir vėl, ir vėl
Mes susitinkam nekalti ir nenuobodūs,
Gesiname visas žvakes ir rodos,
Kad lietuje išnyks visi keliai ir godos.

O sielos  prisipildė almančios gėlos
Ir niekados neišsakytų žodžių...
Tik nesupyk, juk laikinai
Vėl įsirėžė nuogo laiko rimas

Lyg tas riebus, suskaldytas arimas.
Neliko nieko, tik baltos pūgos
Taip pasiilgo mūsų pilkos akys,
Lyg vyturiai, lyg skraidančios plaštakės

Įstrigo žodžiai, rodos, negiliai
Ir ištuštėjo sodo aviliai,
Kad bitėms skauda, niekas man nesakė.
Už sienos mūsų nemigos keliai –
Kur gęsta žvakė...