Šviečiantis plentas

Aš taip aiškiai nežinojau, kad mano paplentėje taip grioviuota ir primėtyta šitiek visokio „turto“. Gyvenimo paplentėje. O ir plentas nežvyruotasis! Keliauninkams ir mašinoms jis yra tiek arti nuo mano tėvų sodybėlės, kad net dulkių atskrieja sunkvežimiui, pilnam rąstų, pravažiavus, jeigu vėjas į mus. Kad plento paplentėje nepatrauklu būna, pamatom ne kartą. Štai, sakau, mano tėviškėje yra gražus žvyruotas kelias arba plentas, gražus ir dėl to, kad neasfaltuotas, o rankiodamas iš jo pagriovių nuobiras ir nuolaužas, bei nuošliaužas nuo „gruzòvikų“ kėbulo, galėtum vasarai iš jų namelį pasistatyti. Bet žvyrkeliai tuoj pasidarys deficitas ir nei akmens skaldyklų nereiks, nes argi jos dar neužpila suskaldyto akmenėlio ant nežvyruoto kelio? Matydavau akmens skaldyklą vos pervažiavęs Nemuną, kai iš Alytaus į Vilnių važiuodavau „pazu“ arba „lazu“ – tokie autobusai; „lazas“ kur kas geresnis, jo ir išmetamųjų dujų į saloną mažiau patekdavo ir minkštesnis buvo. Akmenskaldėje skaldomi akmenys taip tratėdavo ir dundėdavo, kad ir ūžiančiame, klebetuojančiame autobuse girdėti buvo, o pats skaldymas buvo dokumentinio filmo vertas; filmo verta buvo ir krūva akmens skaldos – maždaug kaip mažoji Cheopso piramidė ar netgi, mažų mažiausiai, cukrinių runkelių kūgiui prilygdavo, kuris kas rudenis Alytuje, prie geležinkelio bėgių išaugdavo kelionei į Kapsuko cukraus fabriką ir t.t. Akmenskaldė galėtų ir minčių skaitytuvą, kuriuo mano mintis seka, sutraiškyti, kaip ir visą aparatūrą, kuri kankina mane bangomis. Bet metalą, mačiau, labai gerai sulamdo senų automobilių traiškytuvai (turbūt ne plastmasinė manęs kankinimo įranga, o metalinė!).
Išėjau iš rašto, tad vėl į plentą pargrįžtu, kuris namo mane parveda iš miesto pargrįžtantį. Iš mano tėvonijos plento visas šis ir pasakojimas išeina. Nuo to plento atsiskiria ir keliukas į tėvų sodybą, atvedantis iki pat visada tvarkingai nušienauto kiemo – kiemas atrodo nukirptas maniera „boks“, arba lietuviškai sakant, „ežiuku“ būna pakirptas. Išsiskiriant keliukui iš baltojo plento, pakelės griovys visą laiką būna kuo nors pažymėtas: ar lentgalys numesta ar net rąstas, ar padanga numesta, nulaužta šaka ar netgi visas medelis, o kur bepažvelgsi žybčioja skardinė nuo alaus ar butelis buvusio vyno, kurį sovietmečiu vadindavo „rašalu“. Gal, kaip sakiau, vasarinė ir trobelė iš tų tuščių skardinių pastatytum, kurių sovietmečiu tik už sertifikatus galėdavai nusipirkti, o laikydavosi jose, tose sertifikatų skardinėse, alus nesugesdamas rekordiškai ilgai. Mat retą produktą gavęs iškarto jo neišmauki, bet ir kitiems laikai parodyti.
Didelė prekybos naujovė buvo, kai alaus skardinėse pirkti atsirado. Nepriklausomybės aušroje, laisvojoje rinkoje. Tada naujovės ėmė ristis kaip žirniai iš maišo, o skoningiau sakant, kaip kvepiančios kavos pupelės iš vis tokio pat maišinės medžiagos maišo. Tų maišų, žinoma, niekada per daug kas ir nepamato, nes parduotuvėje kava išfasuota gražiuose spalvotuose pakeliuose, o sovietmečiu, kas turėjo prieigą prie prekių bazės, kavos pupelių nusipirkdavo ir visą maišą. Tada ramus esi nuo grūsties eilėje visus metus, net jei ir sugenda tavo kava nuo ilgo maiše stovėjimo.
Kodėl tas plentas toks man šviečiantis, kaip ilga liuminescencinė lempa atrodo! Ar aplink žaliuoja, ar javai žali ar pageltę – plentas visą laiką šviesiausias. Ypač pasiryškina jis savo baltą ilgąją juostą saulei leidžiantis. Visakas tamsėja, o baltos plento dulkės, akmenėliai, jomis apsinešę, švyti kaip pusbrangis akmuo. O, koks būna puikus plentu ėjimas namo, kai dangus jau sutemęs! Plentas pats žibina kur eiti, balina nesibaigiančią juostą, kuri akims baigtinė naktį būna tik labai sutemus, sutamsėjus. Nesuprantu, kur kelyje ta šviesa imasi, naktį apšviečia kaip su žibaline liktarnia visą kelio paklojimą. O taip sutemti, kad kelio išvis nesimatytų, niekad nesitaikė. Plentas visąlaik matėsi. Kad ir labiausiai sutemtų, tuo žvyruotu plentu pareisi namo. Net ir neskubėdamas, nes jis neužges niekad, o aušra jį dar aiškesnį parodys.
 
Nepamirštu, bet ir atkartoti nemoku, ką šiame plente mačiau 1973 metų gegužę, sveikas ir stiprus grįžęs iš rusų kariuomenės, kai visi paukščiai švenčia savo tuoktuves kiekvieną pavasarį. Aš ką tik buvau grįžęs, kaip sakiau, iš kariuomenės ir buvau greitesnis už vėją, vikresnis už žiogą, o nekantrus – kaip nuogas į dilgėles... Tarnaudamas, o tarnauti buvo sunku ir nyku, – nykiau, negu būti psichiatrinėje ligoninėje jon per prievartą atvežtam (KGB, jau laisvoje Lietuvoje, mane sveiką per prievartą tris kartus buvo išvežę į psichiatrinę ligoninę Naujojoje Vilnioje); taigi, tarnaudamas kariuomenėje, iš kitų kareivių gavau vienos panelės adresą ir parašiau jai laišką; susipažinau. Ji man atrašė ir dar nuotrauką į vokelį įdėjo. Apsidžiaugiau, kaip atostogų gavęs. Bet šiame džiaugsmo laiškelyje radau žinią, jog ta mergaitė... yra mokytoja; mokytoja tos mokyklos kurią vos prieš keletą metų aš buvau pabaigęs. Mokyklos baimė kažkokia įtempta, „kultūringai atrodanti“, manyje dar buvo išlikusi ir aš labai jaudindamasis rašau jai, mokytojai, laiškus į jos kaimo mokyklą. Ji buvo Natalija. Tai gal koks itališkas vardas, kuris vadinasi Natali, kaip iš Aurelijos padarytas vardas Auksė. Ji buvo lietuvaitė, kaime visos lietuvės (ir Kudirka būtų buvęs patenkintas tokiomis jos ir mano vedybomis). „Miela Natalija, – rašiau laiške jai, – mane džiaugsmas apėmė Tavo laiškelį akimis ir širdimi godžiai skaitant, skaičiau kaip ištroškęs, o labiausiai prikišau nosį prie laiško ten, iš kur paaiškėjo, kad ir aš tą pačią mokyklą su baigęs, joje mokiausi, kurioje dabar Tu mokytojauji. Bet nuotraukoje Tu jaunutė ir už mane jaunesnė, todėl išvaikyk, laiškais išvaikyk, iš manęs mokyklišką baimę, kad aš nė vienu savo žodeliu tavęs nebijočiau. Nes kol kas neturiu pakankamai drąsos Tau nei rašyti kaip sau lygiai, o bendrauti su Tavimi man labai norisi, ir, žinoma, labiausiai norėsis, kai iš kariuomenės grįšiu“.
 
Atėjo ir šis laikas, laisvės laikas, pats nuostabiausias visuose mano dvidešimt vieneriuose mano gyvenimo metuose, kuriuos buvau nugyvenęs: atėjo demobilizacija. Išrikiavo mus „dembelius“ karinio Šiaurės miestelio aikštėje, lagaminus sau prie kojų pasidėjom, juos atlapojome ir karininkas prabėgšmais peržiūrėjo ar neišsivežame į laisvę kokių nors „negražių“ dalykų „negražiu“ pavidalu – sakykim, kortų su visai nuogomis merginomis. Jis tik pavartė maždaug kas trečią lagaminą, pasiknaisiojo jame, ir apžiūra baigėsi. Karininkai mums valdžios jau mažai beturėjo, tad ir rikiuotėje stovėjome ant kojos kokios norime, o ne kaip komandoje „Smirno!“. Bet tuo daiktų tikrinimo momentu komanda buvo, ir, be abejo, „voljno!“. Tai žodžiai, komandos, kurie, neskaitant keiksmažodžių, rusų kariuomenėje yra, sakyčiau, pirmutiniausios ir, suprantama, suprantamai rusų kalbos nei nemokančiam; kaip ir štai: „Strojitsia!“, – surinka visa gerkle seržantas ir visi kaip vienas, kaip iš ugnies, tiksliau sakant iš „kūrylkos“ (rūkyklos!) kas kaip spėjęs cigaretę užgesinti tuoj išlekia išsirikiuoti priešais kareivines. O jei rikiuotėje bent kiek sujudėsi po komandos „Smirno“, tai tau seržantas riktektels net pursluodamas: „Čievo krūtišsia kak mandavoška!“. Šitaip būdavo seržantų tankistų pusmetinėje mokykloje latvių Dobelėje, miestelyje, kuriame yra išlikę viduramžių pilies griuvėsiai (ir kareiviškos kančios). Bet dabar aš stovėjau rikiuotėje, kuri buvo pati džiaugsmingiausia – dviejų (priverstinių) tarnybos metų paskutinėje. O tas žodis „dembelis“ reiškė, kad šitoks kareivis yra jau tarnybą bebaigiantis, per artimiausią demobilizaciją, kuri vyko kas pusmetis, bus demobilizuotas; ir turėjo toks „dembelis“ visiems jaunesniems kareiviams daug valdžios, kuri vadinama „diedovščina“. Koks pergyvenimas buvo išėjimas iš kariuomenės, galėčiau pasakyti Dostojevskio žodžiais iš jo „Mirusiųjų namų“: „Laisvė, naujas gyvenimas, prisikėlimas iš numirusiųjų... Kokia graži akimirka!“.
1973 metais grįžęs iš armijos namo, atrodė kad oru skraidžioju – tokios lengvos buvo kojos po sunkių „kerzavinių“ čebatų (aulinių batų, kurių brezentinis aulas iki kelienio, o apačia, neskaitant guminio pado, buvo odinė). Pievų spalvos, alyvų žydėjimo prisisotinęs tuoj plentu pėsčias patraukiau pas Natalija. Ji gyveno per penketą kilometrų nuo manęs; nuomavosi kambarį. Priėmė stalo vaišėmis. Bet daug nesigardžiavę išėjom keliuku pasivaikščioti – nuo jos namo iki plento ir atgal. Keliukas ėjo pamiške, o kitoje jo pusėje žaliavo javas, ar koks kitoks pavasarinio žaliavimo stebuklas, kasmet įvykstantis. Aš ją apkabinau per petį, o ji dešine ranka laikė manąją. Jos ranka buvo mergiškai švelni tarsi koks šildantis Kašmyro vilos šalis, reikalingas ir tada, kai šalikas reikalingas dar nebūna.
Mokėjau lotyniškų posakių. Jų rasdavau skaitydamas knygas, kaip štai ir šiandien, būdamas psichiatrinėje ligoninėje, į kurią KGB mane per prievartą ambulansu atvežė 2015.XI.12 d. Taigi čia skaitydamas knygoje radau posakį „Sanatus est“, kas reiškia „Išgydytas“. Išeitų, po 20 metų „gydymo“, visiškai tinka mano ligos istorijoje tai užrašyti: „Sanatus est“. Ir paleisti mane iš ligoninės namo.
Eilėraštukų Natalijai besivaikščiojat deklamavau, peržengęs drovumo Rubikoną. Nes mano kaime nebuvo literatūrinių vyrų, nei Rubikono, todėl kultūriniams dvasios pavyzdžiams sakyti, o ne blevyzgas sakyti, drąsos reikia, kažkokio tarsi nevyriškumo reikia. Nemažai šios drąsos išnaudojau. Atmenu, kurio jau neatmenu, sakiau Natalijai maištingojo Borutos eilėraštį:
Laisvo vėjo valia ūžti,
Žalio šilo gausti,
Tai ir man negali niekas,
Gausti ūžt uždrausti.
 
Šis poetas kalėjime sėdėjo ir prieškarinės Lietuvos laikas ir pokariniais. Buvo iš turtingos šeimos, turėjo daug žemės, o jis prieškaryje vis tiek norėjo proletariato diktatūros.
 
Natalija kaip pakerėta gražių eilėraštukų ir posakių klausėsi visas labiau ir labiau prie manęs besiglausdama. O geresnio pripažinimo kaip šis, nei tikėtis nesitikėjau, nors tikėjausi net ir didžiausio apdovanojimo, bet neteko jis man. Labiausiai ją sužavėjo, o mane seniai jau žavėjo geriausias Gėtės, o gal ir visų vokiečių, eilėraštis Erlkionig, kurį vokiškai mokėjau visą, o dabar tik vos vos audioatmintyje išlikę:
 
Wer raitet so spät durch Nacht und Wind,
Es ist der Vater mit seinem Kind...
 
Šis eilėraštis, tai žiauri literatūrinė tragika, pergyvenimu, lyginant Džiuljetos ir Romeo dramą, yra dar ir tikroviškesnė. Meniškas eilėraštis kaip joks kitas. Aš jį moku ir neužmirštu jau gal 40 metų.
 
Pas Nataliją, kaip jau aišku ir žinoma, nepernakvojau. Buvau dar toks jaunas, kad nakvynės ir pasiprašyti pabijojau. Bet su ja romantiškai vaikštinėjom kaimo keliuku ir skirtis nereikėjo iki gilios nakties – vis eilėraščius jai skaitinėjau, visus, kiek iš atminties jų žinojau. O kai atėjo atsiskyrimo metas, aš užvėriau jos trobelės duris ir laimingas patraukiau namolio. Ėjau „šviečiančiu“ tuo čia minimu plentu, nuo Seirijų ateinančiu, kuris tamsoje atrodė kaip ištiestas mėnulio paviršius. Pereini šiuo plentu ir pelkę, iš Natalės, ar pas ją eidamas. Per pelkę ilgą ir labai žemą, kuri yra pačioje Šlavanto paežerėje. Kai aš eidamas namo nusileidau į paežerę nuo kalno ir priėjau tą pelkę, kaip miškas tankiai apsuptą alksnių ir krūmų, tai paukščių čiulbėjimo girdėjosi tiek, kad rodos jau nei nusileisti medžiuose paukščiui nėra kur. Nelyginant Napoleono kariuomenę išgirdau čia paukščių gausybę. Ir visi giedantys. Grojo dainavo kiekvienas savo balsu, kiekvienas stengėsi kaimyną čiauškėjimu pralenkti ar nustebinti, nustebinti. Ši čiulbuonėlių armija buvo kvazisimfoninis koncertas miškelyje, kokį savo gyvenime išgirdau pirmąsyk. Garsų stebuklą pirmąsyk išgirdau pelkėje! Ir štai ir dabar, praėjus 55-eriems metams, to koncerto nepamirštu, ir jo nenustelbė nei Džiuzepės Verdžio akademinės Mišios, Vilniuje, man ne kartą girdėtos. Solo partijas miškelyje giedojo nesuskaičiuojama gausybė giesmininkų, o Verdžio Mišiose gal tik keturi solo. Bet ir jie puikūs, ypač, kai balsais užtraukia galingai, su visa aistra. Gal kokią kosminę šventę tie paukšteliai šventė, kad taip gausiai, kaip visasąjunginiame partijos suvažiavime buvo susirinkę vieningai padiskutuoti kiekvienas devynbalsiu mecosopraninio čiulbesio balsu. Negalėjau neišgirsti, Nataliją ir nuogą savo glėby turėdamas, šių trelių! (O kas tai yra mergina, žino kiekvienas, kuris jaunas buvo.). Man jaunam rūpėjo labiausiai meilė, meilė ir tai merginai pas kurią ką tik buvau; be to, paukščių čiulbesys jauną argi išvis gali sudominti, kai jam dar tik nuotykiai rūpi! Tačiau šis čiulbėjimas buvo toks įstabus, kad kelyje sustojau: šioje pelkėje, į kurią negrimzdau mintyse ir tik dėl to sustojau ir gėrėjausi, kad čiulba, jausmingai svajojau ant plento stovėdamas, pasirėmęs į ten esančio tiltelio baltą atramą, svajoju, kažkaip nejučiom, kažkaip paraleliai su paukščių čiulbesiu, svajojau apie merginą, apie atsiduodančią merginą, kurią apkabinu (atramą gal reiktų stulpeliu vadinti, nes ji nieko neremia, tik mane užsižioplinėjusį parėmė); sustojau, kad buvo gražu manojo girdėjimo pasauliui. Ir todėl sustojau, kad per tokią čiulbesio pelkę – per tokį čiulbėjimą – dar niekad nesitaikė nei eiti, nei dviračiu važiuoti. Klausiausi gerą pusvalandį, ir kaip dažnai man būna, save benuskriausdamas: nuostolingai per greit, t. y. per anksti pajudėjau namolei iš to paukščių koncerto.
Dabar ta pelke kiek einu ar važiuoju, visada šlavantietiškų paukščių koncertą prisimenu, bet niekada jo neišgirstu. Tik atmintyje.
Bet tas plentas per alksnių girią (kurioje rodos Erlkionig dirigavo), plentas man davęs, ir pats girdėjęs, stebuklingą paukštijos koncertą, vertas paminėti dėl savo buvusio neperbrendamumo per tą pelkę. Sužinojau tai iš savo senelio Stasio, gimusio 1888 metais. Kelininkai, plento tiesėjai, niekaip negalėjo, vežimais veždami smėlį ir žvyrą, tos pelkės kelio tiesimui užpilti: kiek pila žvyraus, tiek per mažai, ir jau mato, kad kelio per pelkę jie nepadarys, neužpils žemumos. Tada jie kreipėsi net patį į carą: ką mums daryti kelio į Varšuvą mes negalime pravesti, nes pelkė ties Šlavanto ežeru tokia bedugnė, kad jau žvyro aplinkui neliko, neturime kuo užpilti. Caras, būdamas žmogus nekvailas, atsakė: jei neturite kuo užpilti, tai užpilkite pinigais! Ir išvarė juos toliau kelią, o ne komunizmą, statyti ir „graždanką“ skaityti.
Žinoma, žymiausias plentas, tai Žemaičių plentas, bet jau turbūt daug kur žole užžėlęs. O Natalei siunčiu labų dienų! Nes kai pėsčias per tą paukščių čiulbėjimą parėjau namo, daugiau jos, deja, nesutikau. Tik panašią į ją Vilniuje kartą mačiau, o jeigu tai buvo pati Natalė, tai ikšiol gailiuosi, kad jos neužkalbinau.
 
Parašiau Vilniuje, 2015 m. lapkrityje, psichiatrinėje ligoninėje, į kurią KGB mane sveiką (jau trečiąkart laisvoje Lietuvoje) buvo išvežę per prievartą; joje KGB gaujelė bangomis (nuotoliniu būdu) mane labai žiauriai kankinančia būsena kankino net keturias dienas nepertraukiamai.
 
 
Ši mano novelė apie šviečiantį plentą šioje knygoje „Spindėk!“ jau yra, bet kažkuo, nežinau kodėl, skiriasi nuo aukščiau pateiktosios, todėl dedu ją čia vėl, nes negaliu visko ištikrinti kas joje, o gal ir ne vien joje, pasikeitę. Bet nemanau, kad ir kuriame nors kitame mano tekste kažkas kažką pakeitė, maždaug pasižiūriu ir tik smulkmenėlę pamatau pakeistą, kurią tuo pat atsitaisau, nes atmintis nesugedus ir lengvai pakeitimėlį pastebiu (pavyzdžiui, tarpelį tarp žodžių randu ne tokį, kokį rašiau). Taigi, toks pastebėjimas abejojančiam mano kūrybos autentiškumu (jei išvis yra abejojantis, bet kažkodėl man manosi, kad yra), yra niekinis.
 
 
Žemiau [elektroninėje knygoje „Spindėk!“] čia tas, kuris visa tai parašė, nuotraukoje, ir taško dėt neketina. Taigi, tikrai čia esu aš, kaip ir kitose mano nuotraukose, kuriose matomas.
Jonas Baranauskas