padovanok...
padovanok man paskutinę naktį...
kaip šventą patepimą ją suteik...
neleisk man savyje beprasmiškai sudegti –
tik pagailėk manęs... tik tu ateik...
o praradimo nuojauta lig kaulų smelkia...
kaip durklas skrodžia sąmonę giliai –
ir tegaliu kartot kaip užkeikimą –
tik pasilik, maldauju, pasilik... tik neišeik...
suteik man paskutinį jausmo sakramentą,
jo laukdama į akmenį šalau...
tiktai tave, pažįstamą lig skausmo –
lyg skęstantysis išganingą krantą –
išvysti horizonte maldavau...
klausyk manos širdies...
be garso šnabžda lūpos...
paliesk jas dar... nors kartą... mintyse prašau...
– aš negaliu tavęs netekti! –
tylėdama į tuštumą šaukiau...
nebėr jėgų... ir išdidumo nimbas jau išnyko...
nukarūnuota prieš jausmus klupau...
nebeturiu jėgų net sau meluoti –
– juk viską jau seniai atleidau tau!