metų sandūros refleksijos draugėms
laukėm šimtmetį
ėjom šviesmetį
pasiklydom
juokėsi publika
rodės visa respublika
slydom…
buvo – skaudėjo ne galvą iš ryto
ne ausį nuo vėjo
nuo žodžio nepasakyto
arba nuo to
kas prasmės neturėjo…
*
saugokis vėjau
tavęs nebebijo
burė pakeitė kryptį
tupi žuvėdra ant rėjos
alkana kaip jai lemta
bet ant pasaulio nepyksta
laimė kas gali meilę patirti
rodos beprotišką
jeigu pasiūlytų už ją numirti
mes nedvejotum…
o tie atstumai
o tas laukimas
laikė užbūręs
laikė širdį suspaudęs
ir draskė lyg burę…
*
rimsta taifūnai
gęsta ugnikalniai
skausmas nuslopsta
keičiasi metų laikai
keičiamės mes
ko tik nebūna
kam ten berūpi
kas kam susopsta…
einam į priekį
o priekis į niekur…
Dieve kam taip sutvėrei
kodėl taip trumpam
atkėlei žemės vartus
ir vėl juos užvėrei…