Koks šurmulys! O juk naktis kaip ir naktis —
Sukilęs vėjas, nė žvaigždelės, dulkia.
Kažkas į dangų pinigus taškys
Ir stums greičiau žmoniją į taršos bedugnę,
Ir nesustos sprogimai nei karai,
Ir plauks rytai į vakarus pyragų,
Ir bluks politikų duotieji pažadai,
Ir pliaups agresija it iš gausybės rago.
Kas bus kitaip, kada išbluks dangus?
Gal vilkas ars? Gal žuvys lips į krantą?
Užmigęs žemėje tikies danguj nubust?
Petardos pliaukši, fejerverkai krenta.
Lai išsisklaido galvose tamsa,
Kuri pradėjo jaukti šį pasaulį.
Tik pamanykite — naktis! Šita, ana, kita..
Nors laikas naujas, bėdos grauš kaip graužė.
Todėl linkiu naujų, šviesių minčių
Po šio budėjimo, neva, ant laiko slenksčio,
Kaimynų išmintingų, pagarbių —
Bėdų nepridedančių, leidžiančių gyventi.