Ir vėlei stoviu aš prie metų slenksčio,
kur šitas virsmas vėl mane nuves?
Aš laiko bėgsmui tyliai nusilenksiu
ir šauksiu šauksiu – vesk mane savęsp.

Nepailsti laikyt manų dienų dar saujoj
ir vis beri man iš aukštai žvaigždes,
žinau – gyvenimas skubėti nesiliauja,
ir kelias dar mane per žemę ves.

Žinau – prasmės tik tiek, kiek pats įžiebsi,
įpūsi rankų, žodžių šilumos,
nors kartais rodos – griūva lieptai
ir gęsta kibirkštys širdies liepsnos.

Nors man tik klaidžioti rūkuos telieptum –
mana būtis vis tiek Tavęs ieškos.