Našlės skatikas
Ir jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, šita
neturtinga našlė įmetė daugiau už visus.“
Lk 21,3
Gyvenu vienuoliškai, todėl egzistencija neretai ir nusibosta. Vienuoliškai, tai reiškia, kad beveik su niekuo nebendrauju, nors draugų turėčiau kaip pupų, jeigu norėčiau, nes esu nesunkiai bendraujantis. O nebendravimui priežastis yra labai svari. Mane seka KGB. Seka ne kaip gatvės chuliganą vizualiniu būdu, bet labai rafinuotai, tiesiog ekstremaliai ir negirdėtai – seka mano mintis, protavimą, įsivaizdavimus. Tai dėl to ir užsisklendžiau nuo visų, ir daugiau apie tai nešnekėsiu, tik šiek tiek, nes apie tai pasakoju kituose raštuose.
Iš draugų bepasilikau tiktai poną Rimą, kaip tik su kuriuo susitiksime. Aš jam, tai vėl ir jis man, paskambiname telefonu ir paplepame keliais vyriškais sakiniais. Bet ir telefonu kalbėti vengiu – dėl minčių sekimo.
– Rimai, pavažiuokim į miestą pavaikštinėti, – neseniai sakiau jam, paskambinęs ankstų sekmadieno rytą, kai buvo aišku, kad jis jau ir atsikėlęs, ir pavalgęs, o darbinis jo dienos vyksmas dar neprasidėjęs. Mat žinau, kad jis visas šešias dienas stropiai dirba kaip Dievas, o sekmadienį skiria poilsiui, irgi aktyviam.
– Žinai kad galim, – atsakė Rimas. – Jau seniai mačiau Vilniaus senamiestį.
Taip ir susitarėme. Jis turi prancūzišką mašiną Pežo, todėl užvažiavo į miegamąjį rajoną manęs lyg pono paimti. Gyvenu toli nuo centro – Pabijoniškėse.
Šičia padarytinas dalykinis ekskursas į puristinę lingvistiką, kuri jau darosi mažiau svarbi, negu sovietų metais. Fabijoniškes, kaip ir kitus miegamuosius rajonus, pastatė sovietai, ir tai yra nemirštamas, nepakartojamas jų nuopelnas ir visiems laimėjimas, didesnio už kurį jie gal nė neturėjo savo epochoje. O kad vardą tokį netikusį parinko, tai, matyt, todėl, kad čia kažkada gyveno koks nors Fabijonas, suslavėjęs priemiesčio gyventojas. Priebalsio ,,f“ lietuvių kalba praeityje išvis neturėjo. Jo vietoje yra priebalsis ,,p“. Todėl mano senelis ir visas kaimas sakydavo ,,pabrikas“, o ne ,,fabrikas“. Juokinga būtų Fabijoniškes pervadinti į Pabijoniškes, bet kada nors gaus šis rajonas tinkamesnį vardą. Tai tiek purizmo, reikalingo, kad skaityti nenusibostų.
,,Arklius“ pasistatėme šalikelėje prie Stanislovo Moniuškos skvero, kuris kažkada ,,tarnavo“ karietoms pasistatyti. Tada šio kompozitoriaus paminklo dar nebuvo, o šv. Kotrynos bažnyčia buvo, jau puošė Vilnių, į ją ir atvažiuodavo karietomis. Petras Vileišis taip pat, nors, kiek girdėjau, jis labiau mėgo šv. Mikalojaus bažnytėlę, seniausią bažnytinį mūrą Lietuvoje. Tik ne dėl mūro, žinoma, į ją atvažiuodavo, bet todėl, kad tai nuo senovės buvo lietuvių bažnyčia. Ir Vilniaus seimas 1905 metais joje meldėsi, šventąsias Mišias šventė.
Užrakinę Pežo, toliau pėsčiomis patraukėme senamiesčio link. Užsišnekėjom kažkodėl apie sovietinę Zaporožiečio mašiną, bet kai Rimas Zaporožietį pavadino ,,šiknaburzgiu“, temą nustūmiau šalin, tik tepridursiu, kad tokią pravardę mašinai davė už tai, kad jos variklis buvo ne priekyje, kaip visų mašinų, bet užpakalyje. Tiek to. Ir pats jaunystėje jį turėjau, todėl žinau, kad ji tuo laiku buvo pati prasčiausia mašina iš visų man žinomų.
– Užeikim į Teatro muziejų, – pasiūlė man Rimas, rodydamas į čia pat esančią iškabą. Bet muziejus buvo uždarytas, todėl tariau:
– Geriau į Kotryną. Bet ir jos duris tik pabučiavom. Joje vyksta koncertai, tad vien tik tada ir atidaro. O pasižiūrėti bažnyčioje yra ko, ne vien iš išorės vėlyvuoju baroku įspūdinga.
Bažnyčiai neprilygsta, bet ir Salomėjos Nėries mokykla ne prasčiausia. Nes pastatyta puslankiu, išgaubta kaip pjautuvas, kas brandaus socializmo statybose labai reta. Visi namai tiesūs kaip styga, su linijuote statyti, be dvišlaičių stogų, kurie raudonai čerpėmis švytėtų. Tarsi dėžės. O vis dėlto kokia laimė būdavo gauti tokioje dėžėje butą!
Einam per miestą, bet juntu, kad nerandu čia ko tikėjausi, ir dėl ko atvažiavom. Aš tikėjausi sielos prasiblaškymo, dvasinės būsenos pagerėjimo, nuotaikos skaidrumo. Ji buvo labai bloga. Kita vertus, naivoka tikėtis, kad pasivaikščiojimas su draugu po miestą ją tokią sunkią palengvins. Nelengvino nė kiek, nes ji – kankinanti būsena – buvo ,,teikiama“ man iš išorės. Sic! Tai darė KGB. Bet vis tiek reikia eiti į priekį, egzistuoti lyg niekur nieko. Negi gyvas į žemę įlįsi.
Nužingsniuojame iki bažnyčios, kurioje sovietų metais buvo sandėlis, ir dar ir dabar ji negrąžinta maldai. Sovietų metais joje buvo sandėlis, o dabar sandėlys, juokais pasakytum. Geriau sakyti ,,sandėlys“, nes ši galūnė labai lietuviška, todėl teiktinesnė. Toji bažnyčia vieno bokšto, kuris, aukštas, tikra santūriojo baroko puošmena. Išlaikiusi ir autentišką savo geltonąją spalvą. Jeigu būtų balta, sakytum gulbė kaip Kauno rotušė.
Toliau nukankame prie Barbakano. Miesto sienos vartuose, kurie ties juo, gyvendavo budelis. Rimas man tai paaiškina, nes viską apie sostinę žino. Kaip ir tai, kad šv. Kazimiero bažnyčioje 1794 metų sukilėliai buvo uždarę paimtus į nelaisvę rusų kareivius.
– Galėtum gidu dirbti, pone, – sakau jam be pavydo. Nes pavydo turiu tik tiek, kiek jis baltas.
– Aš gi dirbu. Štai aiškinu tau kaip ekskursantui, iš Šlavantų aštuonmetės mokyklos atvažiavusiam.
– Tiek to, mokesčio neimsiu, – sako jis nužvelgdamas praeinančias paneles. Aš irgi peržvelgiu jas visas, šį neprilygstantį pasaulio paveldą. Tačiau man rūpi ir kitokie praeiviai. Kurie čia eina ne atsitiktinai. Tai KGB ,,patruliai“, o jų yra štai dar ir 2013 metais. Vadinu juos neatsitiktinai sutiktaisiais, taigi kiek galint tiksliau. Jie eina ne savo asmeniniu keliu, o keliu, kurį jiems nurodė jų sėbrai ar vadeivos. Tokie patys kaip jie ir sudėtingesni, padėtimi aukštesni. Mat šitokiu lipimu ant žmogaus daro jam psichologinį poveikį. Tegu juos perkūnas!
– Rimai, bet ar žinai, kodėl šios bažnyčios kupolas toks, kaip karaliaus kepurė?– paklausiau iškėlęs galvą į šv. Kazimiero bažnyčios viršūnę, einame pro ją. Nutariau ir aš žiniomis pasigardžiuoti.
– Šventasis Kazimieras buvo karalaitis, todėl ir jo bažnyčia karališka, – trumpai atsakė Rimantas į proto nereikalaujantį klausimą.
– Aš tau dar daugiau pasakyčiau. Rusai šią bažnyčią cerkve buvo pavertę, netgi soboru, ir kur dabar jos viršuje karūna, caro laikais buvo provoslaviškas kryžius.
– Stačiatikiškas, – pataisiau jį. Šitaip mes vienas kitą papildome.
Smagu per Vilnių eiti, bet tik ne tam, kuris šių žodžių autorius. KGB gaujelė bangomis kankina nuolatos – kiekvieną žingsnį žengiant, o jeigu imtum bėgti, tai irgi niekas nesikeistų. Žemiau Barbakano, leisdamiesi į senamiesčio gilumą, pamatėme vitriną, kuri tarsi muziejus – prikrauta antikvarinių vertybių. Praeiviui rodomi sendaikčiai. Tai restoranas. Užėjome į šią nemokamą ekspoziciją. Hole, ir visose salėse, gausybė senų namų apyvokos daiktų, instrumentų, paveikslų, o daugiausia indų. Nusileidom į skliautuotą patalpą giliai rūsyje. Atrodytų, čia KGB bangos mano galvos nepasieks. Bet kur tau! Pasiekia, ir jau seniai tai žinau, esu išbandęs. Jaučiu tokį pat kankinantį diskomfortą kaip ir gatvėje po atviru dangumi. Jokios sienos kankinančių bangų neišfiltruoja. Bėgdamas nuo jų išlandžiojau visas Vilniaus katakombas, buvau ir po Katedra, Tuskulėnuose. Bet nė kiek nekankinimo tuo nelaimiu, kankinanti būsena lydi ir po žemėmis, ne tik po vandeniu, ką išmėginau besimaudydamas ir nardydamas Neryje, ežeruose bei vonioje.
Tai toks pasivaikščiojimas. Jis dar nesibaigia. Restorane muziejuje užsisakome po puodelį kavos. Jos atneša tokiuose mažuose puodeliuose, kad jie kaip ,,noperckas“, ir visiškai nėra ko išgerti. Na, žinoma, jau kad stipri tai stipri, kaip Paryžiuje. Galima būtų vandens pasipildyti, tik ne į puodelį, bet užkandai. Čia iš tikrųjų kaip Paryžiuje patarnauja, atnešė ir vandenio prie kavos.
Restoraną paliekame ramybėje ir klajojame po senamiestį vėl, kuris taip pat kaip muziejus, tik po atviru dangumi. Restorano senovinis atsiminimas dar ilgai lieka atmintyje, ir aš jį nešuosi akyse kaip paveikslą ir filmą. Nufilmavo mano vyzdžiai smegenų žievėje viską, ką matėme ir dabar beeinant mano atmintis rodo tą filmą. Įdomu, ar KGB gaujelė jį mato, kurie mano galvos funkcionavimą seka!? Neišeina eksponatai iš galvos, ir viskas, nors jau perėjome dvi gatves. Keista, kad restorane nebuvo nė vieno lankytojo, o jis didžiulis. Kaip ir išsilaiko toks restoranas, kai jų pridygę Vilniuje kaip grybų, taip pat ir viešbučių. O sovietų metais viso to trūkdavo. Eilės būdavo prie restorano durų, o viešbutyje pernakvoti irgi būdavo problematiška. Kad paso reikėdavo, tai menka bėda. Didesnė būdavo jei nori pernakvoti su panele. Mat pasas parodydavo ar ji tavo žmona, ir jeigu nesusituokęs, nakvynei jokiu būdu nepriims. Tas restoranas muziejus, galėtų bilietus įsivesti už sendaikčių rodymą, toks jame vertybių gausumas.
Senamiestyje ir sau po kojomis, žemyn, žiūrėdamas šį bei tą senoviško ir įdomesnio pamatai. Nelygų grindinį, kurį mano tėvas vadindavo žodžiu ,,brukas“, štai ir nudildintą slenkstį su užrašu ,,Salve“, bei dabartinį su užrašu ,,Labas!“. Slenksčiai sveikinasi, mandagiai tarsi kviečia žengti per jį į vidų. Tačiau žmonės už slenksčio dažnai ne tokie mandagūs kaip slenkstis, kiekvieno praeinančiojo nelaukia. Nebent tik kokia nors kavinė, joms kiekvienas gurkšnotojas brangus, nes kavinių daugiau nei lankytojų. Tai prasigyvenome! O būdavo, kavos mieste neišgersi eilėje nepasikamavęs.
Vilnius spalvingas. Prie didelės suvenyrų parduotuvės stovi rėksnys ir šūkauja garsiu balsu, kad net gatvė skamba: ,,Užeikite pigių gintaro papuošalų!“, ,,Užeikite pigių ginatarinių papuošalų!“, ,,Užeikite...“. Jis rodo rankos mostu ir parduotuvės duris ir nesiliauja rėkavęs. Mes jo paklausėme ir užėjome. Bet įdomiau ne papuošalai, o pats rėksnys. Atgimė žilos senovės paprotys šitaip reklamuoti prekes. Laikais, kurių aš jau nemačiau, dažna parduotuvė turėdavo tokį rėksnį reklamuotoją. Tai būdavo lyg papildomas pardavėjas. Jie stovėdavo prie durų ir ragindavo praeivius užeiti į vidų, ir ko nors nusipirkti. ,,Štai kas yra laisvoji rinka“, – sako Rimas, man papasakojęs, kad rėksnių buvo ir senovėje.
Prieiname ir antrą lietuvišką slenkstį, su užrašu ,,Sveiki!“. Prie jo ant sulankstomos kėdutės sėdi gatvės muzikantė ir traukia akordeonu puikią melodingą dainą ,,Balandėlė“, kurią ir Inga Valinskienė labai efektingai koncertuose dainuoja. Viena puikiausių lietuviškų dainų, nors ir skolintinė. Tik, gaila, kad joje kalbos klaidelė yra. Mergaitės džinsai praplyšę, bet veikiausiai tyčia praplėšti. Ties keliais ir ant šlaunies, bet užpakaliukas nuogas neparodytas. Žinoma, kadangi ji sėdi, tai ne visiškai gali tai sužinoti. Monetų į skrynelę jau tiek primesta, kad galės naujus džinsus nusipirkti firminėje parduotuvėje ir dar užkandžiams liks. Lengva muzikanto duona, pagalvojau, pamatęs tiek monetų, už dainavimą primestų. Gal ir už jos grožį taip dosniai meta, bet mes nedavėme nė kiek, neturtas sulaiko. Akordeonas didelis, jai nuo smakro iki kelienių, bet traukia lengvai, dumplės nepraplyšę kaip kelnės, daug jėgos nereikia jam tampyti. ,,Argi ne Filharmonijos orkestro profesionalė“, – pasakiau draugui, gėrėdamasis ja pačia ir jos muzika.
Vis klajojame. Pasiūliau užeiti į Teresės bažnyčią. ,,Kaipgi į ją neužeisi, ji viena gražiausių keturiasdešimties bažnyčių mieste“, – atsakė mano kompanionas. Ir užėjome. Į akis krito spinduliuojanti ambona. Gal gražiausia sakykla visame Vilniuje, jeigu ne visoje Lietuvoje. Bet dėl grožio ginčio nepradedu. Čia prisiminiau, kaip prieš daugelį metų šioje bažnyčioje, ties šia ambona, mes su Rimu užėjome dvi besimeldžiančias paneles. Jos nužemintai klūpojo viena šalia kitos ir suglaudusios delnus poteriavo, o kai pamatė, kad jas mes jauni stebime ir šypsomės, nusijuokė ir jos ir spruko tiesiog bėgte iš bažnyčios. Dar spėjau pasakyti gražesniajai: ,,Kokią nuodėmę padarėte, kad meldžiatės“. Bent linksma! Angelėlius išgąsdinome. Būta ko susigėsti. Priminiau Rimui šią sceną, pasirodo ir jis jos neužmiršęs.
Iš Teresės bažnyčios pakilome į Aušros Vartus. Į Vartų koplyčią reikia užkopti ilgais laiptais, kurie turi net trisdešimt devynias pakopas. Dabar jie nauji, marmuriniai, bet tas naujumas atėmė senoviškumo dvasią. Buvo mediniai nugludinti, kiekvienas laiptelis su šimtmetine istorija, matęs tiek kojų, kiek lašų Neryje, ir nevertėjo jų keisti. Senieji laiptai savyje laikė visų jais lipusių atminimą. Dabar nebeliko, ir pamanytum, kad lipame į naujai atstatytą bedvasišką koplytėlę, kurioje jau nieko senoviško nėra, tik dabartis, nuobodžiai aiški ir kasdieniška. Bet ne. Toks jausmas tik lipant laiptais, o jais pakilus, patenkame prie dvasingojo Marijos paveikslo, votai šalia kurio ir jis pats rodo stebuklingumą, mena visus, kurie čia lankėsi ir meldė.
Bet kas buvo laiptais vos užlipus! Nieko nebuvo, jei tikėtumėmės stebuklo. Deja, čia pasijuto KGB tvaikelis. Vos užlipęs, patalpėlėje šalia koplyčios, pamačiau aukų dėžutę. Prie jos stovėjo pusamžis vyriškis. Jis buvo atkreipęs akis į tuos, kurie atlipa laiptais. Mane vos pamatęs, jis staigiai išsitraukė iš kišenės dvidešimties litų banknotą, jį man parodė, ir, pasakęs ,,Viskas!“, lėtai įkišo jį į aukų dėžę. Supratau iškart ką tai reiškia. KGB organų esu nuteistas dvidešimties metų persekiojimui ir kaip tik šiais metais dvidešimt metų jau ir sueina, kai aš kaliu neoficialiame kalėjime. Jau dvidešimt metų KGB mane visaip ėda, seka mintis, kankina nuotoliniu būdu bangomis, ir štai ženklas, kad atėjo tam pabaiga. Aš jį, kaip KGB šlykštynę, norėjau nustumti nuo laiptų. Bet turėk proto, sakau pats sau, žmogus džiugią naujieną pasakė. Tai tikrai geroji naujiena, man svarbi kaip Evangelija – kančios baigiasi. Pasimetęs ir susijaudinęs staigiai nusukau žvilgsnį nuo to aukotojo ir žengiau prie stebuklingojo paveikslo į koplyčią.
Joje, priešais vainikuotą stebuklų paveikslą, buvo daug suklaupusių pamaldžių žmonių. Senų ir jaunų, net vaikų, ir amžių jau nugyvenusių seneliukų, kas rožinį rankoje laikė, kas meldėsi pašnibždomis, kas tylėdamas meditavo. Akimis perbėgau visus ir sustojau akimis ties jaunu merginos veidu. Jis buvo nepaprastai gražus. Nors mačiau tik iš šono, bet į jį įsispoksojau godžiai, o spoksoti negalima, nes nepamirštu, kad bažnyčioje esu. Visai arti besimeldžiančiųjų, įsijautusis kunigas laiko Mišias. Toji mergina, kuri, matyt, buvo jau moteris, pavyzdingai Mišiose dalyvavo, žinojo kada reikia klauptis ir stotis, ką reikia sakyti kunigui ir Dievui. Per ramybės palinkėjimą būtų galima ją pabučiuoti, pamaniau, bet niekad šitaip nerizikuočiau. Ji manęs nematė ir nė nejautė, kad slapčiomis ja gėriuosi. Ir kaipgi į ją nežiūrėsi, kai šitokia nematytai graži! Argi čia nuodėmė. Bet kiek ji buvo graži, tiek buvo ir liūdna, netgi prislėgta. Liūdnai net ir apsirengusi. ,,Be abejo ji našlė“, – tariau sau mintyse. Nes niekaip kitaip ir nebuvo galima pamanyti: visame moteriškumo gražume šitaip nuoširdžiai melstis, šitaip liūdėti! Kodėl ji, tokia, ne linksmybėse? Jeigu enciklopedijoje reiktų įdėti straipsnį ,,liūdnumas“, tai tik jos nuotrauka tiktų iliustracijai, šitaip rodėsi jos išblyškęs veidas. Tõkios kaip ji visos pramogauja, o jinai meldžiasi. Ji tikrai labai gedi, ji našlė, sakyte sakė gyvas paveikslas, Barborą Radvilaitę primenantis, grožiu pralenkiantis.
Mišioms pasibaigus aš išėjau iš koplyčios paskui ją. Ir draugą pamiršau, palikau likimo valiai už savęs. Mergina priėjo prie aukų dėžės, atsidarė rankinę ir išsiėmusi monetą skambtelėjo ją į aukų dėžę, paskui įmetė ir antrą. Ir akimirką liko stovėti. Kiti braudamiesi irgi metė į aukų dėžę, daugiausia popierinius pinigus. Aš sukaupiau drąsą ir vos pastebimai paliečiau jai petį. Ji neskubomis atsigręžė ir nustebusi tiriamai ėmė žvelgti klausiamu žvilgsniu į mane. Net išgąsdino jos veido liūdnumas ir rimtis. Pasigailėjau, kad ją paliečiau, kad priėjau prie jos.
– Jūs įmetėte daugiausia, – pasakiau gelbėdamasis iš padėties, ir išsigelbėjau: jos skaistus Marijos veidas nusišypsojo, lyg pro debesėlį saulė nušvito.
– Nejaugi daugiausia, – ištarė nė kiek neįsižeidusi. Ir nusigręžusi lėtai nulipo laiptais žemyn.
Stulbinanti moteris, nepažįstamoji, nustelbė tą gerąją naujieną, kad manęs baudimas baigiasi, naujieną, kurią man pranešė kėgėbistas dvidešimties litų banknotu. Ir iš tikrųjų. Vos nulipau laiptais į gatvę, KGB naikintojai nuotolinį kankinimą bangomis išjungė! Pajutau lyg vandenynas nuo manęs atsitraukė, ir aš likau bestovys ant Baltijos jūros kranto kaip jaunas. Gal tai tu, angeliškoji mergele, mane išgelbėjai.
2013 m.