Neuždaryto glėbio vartai
Tu — mano išeitis,
Ta broma, kur ing Viečnastį,
Nuodai ir kilpa, įduodami tą pačią dieną.
Neprisiminsime sulotekio,
Kai dviem bestingstantiems
Lopšinę švokš pūga.
Jausmų likučiai kreša
Plėšydami gyslas.
Tu — išeitis,
Ne pavilgas, ne tvarstis —
Sunki kaip riedulys smiltelė
Užkritus ant atvėsusios krūtinės.
Nekeikiu,
Nes gryna tiesa,
Jog tu tas, paskutinis.
Per rankos ištiestos atstumą
Lieki nebepasiekiamai toli.
Diena — kaip šimtmetis,
Gyvenimas — kaip mirksnis.
Krenti it vaisius pernokęs,
Bet aš negaudau,
Nes tu — tik išeitis,
Kai aš sapnuoju kitą —
Ir mylimą, ir mylintį.
O vartai?
Juos praeinam.