Epigrafas: Žmogus – tai Meilė.
 
Kai nuoskaudų tamsa dienos užlieja šviesą,
Kai praradimų akmenys nukloja mūs takus,
Kai  akys nebešildo – šaltu ledo mėliu šviečia,
Kada mylėtos lūpos taria svetimus žodžius,
Pargrįžęs rytas nekviečia dienon – grasina,
Trapi vilties šviesa pranyksta blogio tamsoje,
Kai scenon žengia paslaptis be melo šydo, –
Kas žmogui pasakys – kur Meilė? Kur Tiesa?
 
Tas vadovaujasi  šaltu šiurkščiu protu,
Anas širdies karštos tvinksnius pašiepia,
Kitam gi logika griežta gyvenimo keliu
Be skrupulų į pergalę laurų vainiką tiesia.
Ir mėgaujasi cinikas parklupusio skausmu,
Žiaurus isteriškai kvatoja demono juoku...
Visus mus Laikas pasitinka ir pažvelgia į akis, –
Tiesa Karaliaus Lyro lūpomis prabilusi nušvis.
 
Tuščiai blaškais, šaukies tai proto, tai širdies,
Kankinančioj tamsoj bandai surasti šviesos salą,
Žvaigždynų toliuose suprasti ženklus ateities,
Pamiršdamas turįs didžiausią Protą – Širdį savo.
Vien baugus protas Sielos rūman nenuves,
Ir svetimų jausmai auka brangiųjų nesušildys,
Jų pergalės namuos, be gėrio šilumos,
Vienatvėj logika laurų vainiką mindys.
................................................................
Širdies Žvaigždė! Vien Tavimi tikiu.
Yra viena Tiesa. Širdie, tai – Tu.
 
© Felicija Ivanauskienė 2016-12-30