Padėkočiau Seniesiems, jeigu kartais užsuktų
Pro sodelio mažus vartelius.
Dienai gęstant tikrai per ilgai neužtruktų,
Juk menu jų rašytus lapus.
 
Buvo visko juose — buvo džiaugsmo ir skausmo,
Buvo nerimo, buvo vilties.
Buvo gero ir mielo saulėlydžio jausmo,
Kai žydėjo alyvos vėl dviem.
 
Skleidės tulpės, lelijos ir kvepiančios rožės,
Liepą raudo prie tako vyšnia.
Negailėjo ruduo šlaituose gelsvo grožio,
Nardė paukščiai aukštai danguje.
 
O jei vakarėjant gėlą vėlyvą
Šį kartą paliko su manimi,
Tai gal tiktai tam, kad savąją knygą
Skubėčiau rašyt gyva širdimi.
 
Padėkočiau už žemę, jos nuostabius tolius,
Į kuriuos nuo piliakalnių, bokštų žvelgiau.
Padėkočiau už artimus, nuoširdžius žmones,
Juk tai jais per metus toks laimingas buvau.
 
Išeina Senieji, kaip visi kad išėjo,
Pamiršę kartu išsivesti.
Gal nepyks ir dabar, kad tiktai jiems dėkoju,
Pats palikęs Naujųjų švęsti.