Noriu, kad būtų lengva. Mano kojos išdilgintos, rankos subraižytos krūmokšnių, nagai nulaužyti nuo atžagarių briaunų, blauzdos mėlynėmis nusėtos nuo tų kartų, kai kritau užlipus ant netvirto akmens. Plaukai – sutaršyti vėtroje, kurią man siunti. O kažkas kadaise į šitą kalną įlipo raudono kilimo laiptais su turėklais. Noriu, kad būtų lengva ir man.
 
Taip, sukelk audras! Cunamius, kurie plaus man smėlį iš po kojų. Aš stovėsiu. Sūrus vanduo grauš žaizdas, bet aš stovėsiu. Laikysiuosi už laibų jaunų medelių, bijodama nulaužti, bijodama nukristi ir prarasti nueitą kelią. O naktį, kai viskas nutils, kai pavargusi prigulsiu ant kieto akmens, besišildydama sudrėkusius delnus, – tu ateisi. Apkabinsi mane ir nepaleisi. Aš noriu likti naktyje. Bet ateina rytas ir vėl plikomis rankomis kabinuosi į kalno kraštus.
 
Pakeliu galvą ir matau tankų rūką. Rankos apsunksta. Prisėdu. Pavargau lipti. Liečiu sudžiūvusią žolę, o kadaise čia žydėjo gėlės. Galėčiau čia sėdėti, galbūt užmigus nusirisčiau šlaitu...Vis tik audra manyje budina – reikia ieškoti jėgų šaltinio. Svyruodama vaikštau pakraščiais, paeinu į šoną, atgal. Akylai stebiu, kol surandu vos įžiūrimą upeliuką. Įmerkiu pirštus. Susigraudinu nuo gaivos pojūčio. Sugrubusias pirštais braukiu sau per odą, prisimindama nakties šilumą. Keliuosi ir kopiu toliau.