tarp jūsų
be grimo
be šypsenos kaukės
atsiremiu į stalą
juk jau
artimo petys pavargęs
manęs nei daug
nei mažai
naktinėjančios
nusileidus saulei
su lietumi kalbu
jam tinku į meilužes
su smilgos liemeniu
klastūnai vėjai
į jį seniai dantis suavėjo
nuo dovanoto angelo – žvakės
šilumos nepadaugėjo
visko pradžia buvo žodis
išderintos liutnios
skambėjimo