Žilvičiai sūpaklas ištes pre Kriaunas upes,
Kol tėvas dalgį garsiai plaks, ti vėjai supes.
Moma su kultuvi velas pre upes rūbus.
Smilgela mas iš pakelas takia sugrūbus.
Žiūrėsiu kryžkelaj gimtines-  ti dulkes kruta,
Raškysiu keip lapus metus, a kur nebūta..
Lasias tik paukščiai alkani metus pa vienų,
Širdela mana nerami, liūdes par dienų.
Ir vėjas sūpaklas insups par visų upį.
Lakštingalas par naktį saks jievos sutūpį.
Atais vėl tėvas paupiu žaliu viksvu kepuri
Ir tyliai  basas sava irklus  neš-tik juos beturia.
Ir pus ti vėjai keturi ti mani mažų.
Matysiu aš akelam didelėm pasaulį gražų.
Ir stums vėl aldijų gilyn upe nuščiuvus,
Pačiam giliausiam dubury ti tėva žuvys.
Basom kajelam keip kadais aš minčiau takų,
Gulėč unt liepta ir klausyč kų upe šneka.
Klausyč , kų upe šneka ti pa mūsų tiltu,
A kiek žadelių ti meilių mūsų pripilta.
Ir slinkstis da labiau priklaups pre mūsų gryčias.
Ir sprungų kųsnį da giliau narėč nuryte.
Sapes sapes lig gelanies, keip man sugrįžte,
Kur ladinuku gaideliu gedas vaikyste.