„Perku parduodu“. Kur tie žodžiai girdėti? Oi, nemažai kur. Tik ne dabar, o prieš dvidešimt metų ir gerokai suvirš. Tada šis verslas „perku parduodu“ klestėjo, nors buvo uždraustas. Būdavo sutinku verslų pažįstamąjį ir kai paklausiu, kaip mašiną nusipirkai, tai jis atsako: „perku parduodu“. Ir viskas aišku. Taip sakant, spekuliuoju. Ar džinsais, ar mašinų atsarginėmis detalėmis, ar vaistais, oi, daug kuo.... Bet ne viskuo.
Tam verslui reikėdavo turėti „blatą“. Jį turėdamas, kur nors prekių bazėje, iš sandėlio, iš po prekystalio, gauni deficitinių prekių, ir pardavinėji jas kaip įmanydamas. Brangesne kaina, negu pirkai. Turguje, kaimynams, pažįstamiems ir nepažįstamiems – kaip papuola. Tik, žinoma, su garantija, kad nepagaus milicija ar „abuchėesas“ – civiliški milicininkai. Nes už spekuliaciją bausdavo, taip pat ir kalėjimu.
Svajojau apie tokį verslą, mašiną norėdamas nusipirkti, bet tam reikėjo turėti „blatą“, kaip kokį verslo planą ir liudijimą, o aš neturėjau. Todėl kenčiau be mašinos, kol tėvas nenupirko Zaporožiečio už man astronominius pinigus – už pustrečio tūkstančio rublių. Seną, daužtą ir suremontuotą, bet kainavusį vis tiek kaip keturios karvės, kurias visą laiką būdavo galima parduoti „zagatskotan“. Apčiupinėdavo priėmėjas ar riebi, ir nustatydavo kokiu kursu užmokės. Valstietis susijaudinęs dreba, laikydamas karvę už virvutės, kad tik „žemiau vidutinio“ priėmėjas nenustatytų, nes už liesą karvytę kaina nors ir nedaug, bet mažesnė. O pabandyk tu ją įganyti, kai visa žemė aparta! Savajame šešiasdešimt arų sklype laisvo ploto irgi nėra. Jo bent pusę užima bulvės, žydinčios violetiškai ir baltai, tikros vargdienių gėlės. Tenka siųsti vaiką, kad pakelėmis karvę ganytų – keliukuose ir paplentėje. Pakelės nei neapdulkėjusios dėl mašinų retumo. Nurieda kokia viena kolchozo „palūtarkė“ kol ganai, tai ir visas nekinkomasis transportas. Lieka tik dūmas ir skanus benzino kvapelis, kurie irgi tuojau išgaruoja, o vaikui tokie paįvairinimai patinka.
Na, o jei būčiau spekuliavęs!? Gal būčiau kalėjiman atsisėdęs. Tokiu atveju KGB mano minčių dabar tikrai nesektų. O štai dar ir kankinimais kankina per nematomą atstumą, ne tik mintis seka.
 
Prie menkos algos prisidurti kartą mėginau šitaip.
Gavau 1985 metais iš profsąjungos paskyrą kilimui nusipirkti. Kiekvienoje darbovietėje buvo profsąjunga, ji ir skirstė, kas žmonėms brangiausia – butus, mašinas, kolektyvinius sodus, ir dar daug ką. Gal nežinojo profsąjungos komiteto pirmininkė ir jos komitetas, kad kilimą jau turiu, ir skyrė paskyrą man, o daug kas norėjo. Neprapuls, kad ir kiek jų turėčiau, negi neimsiu paskyros. Kilimas taip pat deficitas. Kiekvienuos namuos dar vieno jo trūksta. Ir ant sienos madinga pasikabinti – raštuotą ir ornamentuotą, ne tik ant grindų pasitiesti. Pažinojau tik vieną vilnietį, kuriam kilimo išvis nereikėjo, gyveno ant gryno linoleumo. Nustebau pas jį atėjęs: kaip jis, nugyvenęs dukart ilgiau, negu aš, dar kilimo neturi, ne skurdžius būdamas. (Jei butą turi, tai jau savaime ne skurdžius.). „Kilimai dulkių pritraukia, nesveika“, – įtikinamai atsakė jis. Ir pavaišino tada mane makaronų koše, kurioje buvo pakankamai aštraus rausvo padažo ir ganėtinai daug kombinuotų spirgučių nemažais gabalėliais, kas man taip buvo skanu, kad gal šiandien išsivirsiu makaronų.
„Vermišeliai“ vadinosi tų laikų makaronai, prieinami ir liumpenproletarams. Būdavo aukštose popierinėse dėžutėse, o rūšių netgi gal penkios, bet tikrai ne daugiau. Buvau jau mokytas, ir žinojau, kad tai italų kilmės produktas, bet ikšiol man neaiški genezė šio netinkančio posakio: „Makaronus ant ausų kabinti“. Mokslinės kilmės ir žodžio „blatas“ nežinau, galiu paaiškinti tik valstietiškai: „blãtas“ – tai gerų dalykų gavimas per pažintis, sovietmečiu vartotas ir praktikuotas dažniau, negu, pavyzdžiui, „vynuogės“ ar „apelsinai“.
 
Nutariau tą kilimo paskyrą parduoti. Paskyra tai „važtaraštis“ mažesnio, negu A keturių formato in folio. Kai ją turi, nusipirkti prekę jau gali garantuotai... už valdišką kainą. Gal nereiks nei paso parodyti. Nuėjau į didžiausią baldų parduotuvę Mindaugo gatvėje – į pačią didžiausią visame Vilniuje. Pirmame aukšte spintos, sekcijos, stalai, sofos, bet be paskyros parduodamos maždaug tik kėdės po penkis rublius. Yra baldas, salės centre, kurio ir su paskyra nenusipirksi – velniškai brangus. Tai svetainėje statoma „sekcija“. Puošni, užsieninė. Dabartinio baroko stiliaus, bet atrodo ne prasčiau kaip autentiškas baldų barokas, matytas muziejuose. Viskuo nestandartiška, didelė, su daugybe gražių durelių įmantriais ornamentų kraštais. Svajonių svajonė toks baldas naujakuriams kaip aš. Savijautą gerinantis. Užpildytų buities vienatvę ir pilnatvę, kad malonu būtų į namus pareiti, ir iš jų neišeiti. Malonumas sielai, akiai ir rankoms. Deja, tik ponams, ar kokiems nors rašytojams prieinamas. Apžiūrinėju apvaikščiodamas kaip meno kūrinį, (kaip caras Senienų muziejuje, kurį ir išsivežė) – kiekvieną kartą kai čia užeinu. Bet niekas barokinės sekcijos ir nenuperka – stovi mėnesius. Ponai gal jau turi, o gal ir jie pinigų neturi. Dabar ateinu tą kilimo paskyrą norėdamas parduoti. Tačiau bijau kam siūlyti. Nors daug žioplinėjančių pirkėjų, bet žinok kuris neįskųs, ir kuris ne teisėsaugininkas. Be to, ir drąsos reikia nepažįstamam pasiūlyti. Daug kam atrodo negražu ir smerktina šitaip elgtis, savo paskyra spekuliuoti. Ir man pačiam labai nevyriška atrodė šitaip užsidirbti. Todėl keliskart parduotuvėje paslampinėjęs, daugiau su paskyra į ją nėjau, atidaviau paskyrą seseriai. Saviems negaila.
 
Bet Mindaugo gatvėn netrukus vėl turėjau laimės ateiti. Ne todėl, kad ji taip gražiai vadinosi. Net keistoka, nelabai būdinga, kad toks lietuviškas pavadinimas buvo gana nuo senų laikų. (Ir poetai, ir aktoriai tokius pavadinimus tvirtino.). Į tą dviaukštę baldų parduotuvę šioje gatvėje ir be jokio reikalo užsukdavau, jei tik pro šalį eidavau. (Beje, netolima gatvė taip pat vadinosi pagirtinai – Algirdo). Akių paganyti. Čia tiek daug visko yra, ko man trūksta. Tai ne Sokratui, kuris vaikščiodamas po prekyvietes sakydavo: kiek čia daug daiktų, kurie man nereikalingi. Seilė tįsta į naujas sofas ir veidrodžius žiūrint – namie guliu ant skylėto „matraso“, kuriam ir kojas pats prisitaisiau, šitaip atsitolindamas nuo kambario grindų. „Baldinėje“ galima buvo, eilę atstovėjus, ir sardelę su garstyčiomis gauti, ir kavos, nes tai buvo parduotuvė su bufetu, kas irgi nedažna. Taigi vienąkart aš jon atėjau vėl su paskyra. Televizoriui nusipirkti.
Keli atėjimai buvo nesėkmingi, nes televizorių nebuvo ir paskyrą turinčiam. Televizorių namie turėjau, bet buvo labai jau atgyvenęs. Vaizdas blankus, nuolatos dvejinosi, todėl kambarinę jo anteną tekdavo visaip sukioti, traukioti, dėti tai ant grindų, tai ant staliuko, ant televizoriaus – kad tik normaliau rodytų (filmą apie traktoristus). Kartais vaizdas visai užgesdavo, pačioje veiksmo kulminacijoje. Tada kaltas būdavo antenos antgalis, į televizorių įkištas. Jis labai nekokybiškas, prastai privirintas, todėl atitrūkdavo nuo antenos laido, ir tai buvo visuotinė bėda visiems žydrojo ekrano mėgėjams ir gėjams („mylėtojams“ sakyti negalima). Anteną tekdavo pirkti vis naują, kiekvienuose namuose jų susidarydavo ištisa kolekcija. Beje, skirtingų. Antenų įvairovė buvo „skaitlingesnė“, negu pačių televizorių. Žinoma, tuoj atsiras liudininkas, kuris sakys, kad „mano televizorius rodė gerai ir jo nei antena negesdavo“. „Neliesk antenos!!!“, – kažkada skambėdavo tranki per radiją dainelė su šiais žodžiais. Matyt, krepšinį dainininkas mėgo žiūrėti, nes tikrai krepšinis prikaustydavo neatplėšiamai, o jei anteną pakrutinsi, tai ir nepamatysi, tarkim, kaip įmetė tritaškį žalgiriečiai maskvėnams.
To mano prieštvaninio televizoriaus ir kanalų perjungiklis buvo iškleręs, be jokios pirštais suimamos rankenėlės, kurią suki pagal laikrodžio rodyklę arba atgalios. Perjungiklio tik ašelė iš televizoriaus buvo išsikišusi per plačią skylę, paneigiančią bet kokį dizainą. Reikėdavo tą išsikišusį strypelį apimti plokščiažnyplėmis replėmis, ir jomis persukti kitą kanalą, kurių buvo iš viso trys: Lietuvos televizijos, Maskvos (vadintos „centrinės“) televizijos, ir dar kažkoks vienuoliktas kanalas, kuris irgi buvo toks neįdomus, kad net neatsimenu ką rodė. Kažkas iš pažįstamų pabuvojo Amerikoje ir pasakojo, kad ten televizija rodo keturiasdešimt kanalų. Čia buvo man tai bent naujiena! Kaip ir tai, kad prieškarinėje „tamsuolių“ Lietuvoje periodinių leidinių buvo pusantro šimto pavadinimų, ne kaip vienpartinėje pavergtoje: „Pergalė“, „Nemunas“, „Švyturys“, „Jaunimo gretos“, „Literatūrmenis“ ir dar maždaug antra tiek. Tik dabar laikraščių ir žurnalų yra tūkstantis ir šimtas pavadinimų, neišsemiamai kaip Suomijoje ežerų. (Laikraštį dar ir aš leidžiu – „Kas čia parašyta yra tiesa“, netgi nemokamą kaip „15 minučių“.). O dainų vien „Pūko“ radijas turi tris tūkstančius su viršum.
Minimą televizorių gavau iš vienos ponios, kuri nusipirko naują, ir džiaugiausi, nes neturėjau jokio. Aš jai už tai, nusinešęs visus atsuktuvus ir gręžtuvą, sumontavau virtuvinę spintelę, pirktą baldų parduotuvėje, į kurią šįkart atėjau iš anksto, likus valandai iki vienuoliktos, kada ją pagaliau atidaro. Mat iš vakaro sužinojau, kad atvežė partiją televizorių, ir rytoj jais prekiaus iš ryto. Prie durų radau jau visą pulkelį televizoriaus norinčiųjų, prekybinės informacijos nutekėjimas pasiekė ne vien mano ausis.
Kai parduotuvę valytoja atidarė, puolėm visi į antrą aukštą bėgte kaip į laimės žiburį. Bet kažkoks donkichotiškas pasipriešinimas sustabdė mane, ir tuoj atsilikau. Susigėdau, kad pasiduodu žemam merkantilizmui, griebimui paknopstom kaip bado metais. Užlipęs pirkėjus radau kaip spiečius apspitusius merginą, kuri dalino talonus į ją savo paskyras tiesiantiesiems. Mergina paima paskyrą ir duoda jos vieton taloną, su kuriuo laimingasis eina į sandėlį pasiimti televizoriaus, žinoma, prieš tai sumokėdamas pinigus – maždaug dviejų mėnesių uždarbį (dabar televizorių nusiperki už pusės mėnesio uždarbį). Žmonės išsiilgę tiesia savo paskyras pardavėjai kiek pasiekdami, o ji iš kurių nori, iš tų paima. Aplink visas miškelis ištiestų rankų, mergina pasilypėjusi aukščiau už visus, ir atrodo tarsi Amerikos laisvės statula, nuotraukose matyta. Buvo aišku, kad televizorių visiems neužteks, ir jau maniau kad iš aš negausiu, pakraštyje stovėdamas. Bet tame moteryne ir tarp pagyvenusiųjų buvau jauniausias, gal ir „nešpėtnas“, tai ar tik ne todėl pardavėja ištiesė taloną man per kitų galvas, mane pamačiusi, ir televizorių „Taurą“ nusipirkau. Puiku. Televizorius gražus išore, ir pavadinimu, ir ilgai ištvermingas buvo. Pasiekė net tuos laikus, kol nusipirkau jau spalvotą, taip pat gražiu pavadinimu – „Banga“. Tik kaip liūdna, kad maždaug tada KGB mane pradėjo kankinti bangomis, bangų sriautu – per didžiulį nematomą atstumą, bet kur Lietuvoje man bebūnant. Toliau nėra ko pasakoti, kai pasakiau, kas svarbiausia.
*Ir negaliu nepridurti. Šiandien spalio 10 dieną popiet gaujelė įjungė kankinimą kankinančia būsena. Vakar lygiai antrą valandą nakties įjungė dirbtinį slogavimą; iškart pradėjo įjunginėti ir dirbtinį čiaudėjimą, o kai atėjau į darbą Institute – įjungė nosies užgulimą, kurį kentėti itin sunku. Pasunkino pastaruosius kankinimus už tai, kad Martyno Mažvydo bibliotekai įteikiau dvi knygrišyklines savo kūrybos knygas. Tai senas reikalas, antai Dostojevskio „Demonuose“ parašyta: „Europoje knygos jau įrišinėjamos“.
 
Nebent dar šias detales paminėčiau. Jos man mažiau svarbios, negu kankinimai bangomis. Žymiai mažiau.
Ką KGB gaujelė iš mano galvos sušnipinėja, jų sėbrai atkartoja mano aplinkiniame pasaulėlyje, patiekdami tai mano akims ir ausims.
Štai berašydamas šį prisiminimą apie kilimus, vienądien nuėjau į popieriaus parduotuvę miesto pakrašty. Jo gali gauti be vargo gal net ir degalinėje, kaip malkų (popieriaus fabrikas Vilniuje veikia nuo 1834 metų): gražiai supakuoto, 500 lapų paketą už dešimt litų. Ne Sąjūdžio laikai, kai, iš medžiaginių dalykų, labiausiai trūko popieriaus spaudai. Man prireikė pačio ploniausio. Ant kokio disidentinės Solženicyno knygos buvo Vakaruose spausdinamos. Taigi vos ne cigaretinio, bet dar tokio, kad printeris paimtų. Mat darau savo raštų savilaidą. Ir ne tik iš patrauklumo tokiam popieriui jo ieškau, bet ir suploninti savo knygrišyklines knygas norėdamas. Tad su persėdimais nuvažiavau į didžiausią popieriaus „manufaktūrą“, beveik pamiškėje esančią, ir gavau geidžiamo popieriaus netgi su nuolaida. (Nesiplėsiu ir nepasakosiu, kad popieriaus buvo net ir papirosinio, gaminamo iš saldymedžio.). Namo patraukiau tiesiu keliu per brūzgynus, ne magistralėmis, kaip buvau atvažiavęs. Takeliu, ne keliu. Eidamas žiūriu vidurkelyje... kilimas guli padėtas ant tako! Dar gerut gerutėlis. Su kutais, formato du iš trijų. Nors imk, susivyniok, ir neškis. Aplink šakų prikapota nuo gyvo medžio, visokių kitokių laukinės gamtos pilna pokštų, grybų netoliese pridygę, dilgėlės auga, o iš civilizacijos – tik takas, žmonių numintas, ir tas kilimas skersai tako. Supratau iškart – nes tai įprasta: tai mano mintijimo faktų atkartojimas. Apie kilimą šiomis dienomis rašau, planavau šį rašinį ir popieriaus pirkimą iš anksčiau, todėl ir padėjo mano kelyje kilimą, visiškai gerą, bet jau mažai kam reikalingą. Dar stebina – jei nesi prie to pripratęs – kaip tiksliai KGB žmonės nuspėja kokiu keliu aš galimai eisiu. Tai štai kaip prasigyveno – kilimus jau ant žolės laukuose deda. Nepriteklių gyvenimas pasikeitė akivaizdžiai, o KGB veikimas – mano atžvilgiu nelabai. Tiksliau sakant, labai: sovietų metais tik sekė, o dabar ir kankina su kankinimo aparatūra nuotoliniu būdu (pavyzdžiui, nuotoliniu ir šalčiu).
O vakar, pirmąkart ir vienąkart šiais metais, nusipirkau didelę kekę vynuogių, ir visas nuskabiau dėdamasis į burną. Liko tik stiebas be uogų. Tai šiandien eidamas į darbą... tokį pat nuvalgytą stiebelį radau ant šaligatvio man padėtą. Šitaip atkartoja. „Tai paprastas atkartojimas“, – kartą mane nuramino nesakysiu koks žmogus 1993 metais, kai nežinojau kas čia darosi ir labai dėl to pergyvenau, manydamas, kad toks KGB veikimas (smirdėjimas) reiškia kažką ir daugiau, ne vien tik tyčiojimąsi. Bet nuotoliniais bangų kankinimais tais metais dar nekankino. Nors jau buvo bepradedą.
 
„Pone, o kokie tie kombinuoti spirgučiai, katruos čia minėjai? Negirdėjau tokių“, – paklausė manęs kasdien girdimas balsas, eteriu iš naikintojų buveinės atsklindantis. Suprantama, kiekvienam asilui neatsakinėju, o tokiam – niekada išvis. Vėlgi reik tikslinti: atsakau mažne į kiekvieną jų klausimą, jeigu tik įjungta kalbėjimo mašina, mano mintis pakartojanti. Kaipgi tatai – didžiausiems savo priešams! Atsakinėju! Ogi štai kaip.
Paaiškinsiu savo minčių veikimo mechanizmą. Kai išgirstu klausimą, mintys iškart pačios žaibiškai suveikia: mintyse nevalingai atsiranda trumpas atsakymas į tai, ko paklausė. Nespėju minties sustabdyti. Mintis suplazda pirmiau, negu ją sukontroliuoju. O kai jas dar ir stimuliuoja (bangomis) – pradedu ilgiau galvoti apie tai, ko paklausė. Tad šįkart „atsakymas“ toks: kombinuoti spirgučiai yra tie, kurie liesamėsiai, bet ir su lašinuku. „Gal, liaudies gynėjau, negirdėjai ir „kombikormo“? – norėjau atsilygindamas klustelėti to šėtonvelnio, bet jau buvau mintį sustabdęs, ir nei tokio klausimėlio, žinoma, neištariau ir neištarčiau, nes kalbėjimo ryšys su gaujele yra tik iš jų pusės (pastebimiau šio klausimėlio nė mintyse neištariau). Gal tai kaip tik ir yra įdomiausia, šioje žemėje dar negirdėta: kad seka mano mintis, kankina, ir atsviedžia žodžių net per Žemės palydovą, o ne kilimo pirkimas? Pasiekia, ir kankinimais, jie mane net į vandenį pasinardinusį.
Tai va koks nerėpa buvau, kol valgis sotus nebuvo dėl pinigų neturėjimo.
Kas yra nerėpa, pasakysiu kitoje novelėje, nes čia buvo esė. Šioje – dar šie paskaitymai: dailininkė Sofija Veiverytė buvo daltonikė, Motiejus Valančius – epileptikas, o Sokratas – buvo sifilitikas. Kažin ar tai teisybė. Profesorė Vanda Zaborskaitė, parašiusi įžymiąją ir brangią monografiją apie Maironį, norėjo monografiją ir apie Valančių rašyti. Ji tai žinotų. O Sokratui tokie plepalai „prisiklijavo“ gal už rauplėtą jo veidą jo atvaizde. Tai žymiausias pasaulio filosofas... nepalikęs užrašyto nė vieno savo sakinio.
 
Gėda rašyti prisiminus, kaip kažkada nemokėjau žodžiui „drelė“ atitikmens rasti. Bandžiau „grąžtu“ vadinti, bet tai painu. Pagaliau išgirdau kultūringą žodį gręžtuvas. Tai štai kaip kalbai būna sunku (ir ikšiol nelengva) – šaltkalvių paprastuomenė gręžtuvą vadindavo „drelė“. Čia ne daina, ir šis žodis jau išmestas. O „skaitlius“? Jį girdėdavau senukų lūpose senais laikais. Iš atminties ištraukiau ir žodį „skaitlingas“, kuris, turbūt, taip pat nereikalingas. Tai vis neįdomybės. Bet, sakykim, frazė „Eisi ant kilimo“ yra vaizdinga, bet ir gąsdinanti būdavo. Mat seniau kilimus pasitiesę kabinetuose turėjo tik direktoriai ir pirmininkai, tad jei kas pasako „Eisi ant kilimo“, reiškia teks drebančiam žengti į kabinetą pas viršininką. Pasiaiškinti, ar nuobaudą išklausyti.
Atsuktuvą buvo siūloma vadinti suktuvu. Atseit, jis ir užsuka, ne tik atsuka.
 
Vilniuje, 2014 m.