Dvi vyno taurės, tarsi nuodėmė,
Plaštakės šokis ant trapių blakstienų.
Štai tik tokia gyvenimo prasmė,
O džiaugsmo tiek tik, kad esi ne vienas.
Jis toks žavus ir viskas taip gražu,
Tą vakarą ji jam ne paskutinė,
Tik klusniai slysta šalis nuo pečių,
O kraujas kaista vyriškoj krūtinėj.
Aviečių lūpos antspaudu alsuos
Ir rausvas pėdsakas ant šilto veido.
O pirštai ras, ko ieško be šviesos,
Ir nesvarbu, ar leido, ar neleido.
Tik šypsos mėnuo paraštėj langų,
Stiklan kregždutė lyg per vyzdį braukia.
Paskui abu po vieną į namus,
Pareina tyliai, kur jau nieks nelaukia.
Pakilt sunku jau įprastu laiku,
Mintis viena, kur taip ilgai užtruko.
O sielos klykia, joms labai nyku,
Kiek daug mįslių ir dar daugiau klaustukų.