Tu niekad neužmiršk ką atmeni:
Šešupę, pievas, šlamesį beržų...
Turėki atmintį it akmenį,
Suspausk delne, kai taps jisai mažu.
 
Ir niekad nesakyk: „Negrįšiu jau...“
Parves tave dar protėvių dvasia
Pražydusi erškėtrože ties kryžiumi
Lyg Suvalkijos žemė dainose.
 
Tartum daina, kurią vaikystėje
Niūniuodavo prie lopšio tau mama.
Išeidami mes juk paklystame...
Ir tu savy klydai išeidama.
 
Ne, ne todėl, kad kelias tolimas
Ir ne todėl, kad svetimas šalis –
Mes šypsomės, saviems pamojame –
Išties sunkumą nešamės...
..............................................................................
 
Keli
Tą savo akmenį, bet paneši
Ir virsta jis po to mažu mažu...
Bet vis girdi Šešupę šnekant, šlamesį,
Kada dainuoja vėjas Suvalkijoj tarp beržų...