Jau seniai platinu savo tekstą ,,Kas čia parašyta yra tiesa“. Reikalas tas, kad mane jau ištisus dešimtmečius persekioja KGB, sekdami mano mintis ir kankindami per atstumą visokiais kankinimais, kankindami visokiomis kankinančiomis būsenomis. Jokio kitokio išsivadavimo nerasdamas, siuntinėju šį tekstą internetu bei popieriuje parašytą – skleidžiu kaip papuola minėtąjį tekstą. Popierinį jo variantą ,,skelbiu“ daugiausia Vilniaus viešojo transporto stotelėse, bei troleibusuose ir autobusuose, ten jį palikdamas kiekvienąkart, kai tik šiuose objektuose pabuvoju, arba praeinu pro juos. Stotelės ir autobusai su stogais, todėl mano popieriai ten nuo lietaus ir sniego nesušlampa ir juos vis kas nors pasiima, dažniausiai iki sekančios dienos. Teksto gale ir viduryje skaitytojai randa prašymą pranešti teisėsaugai iš kur žmonės gauna informaciją apie mano judėjimą ir buvimo vietą, ir kad perduotų Tiesą Lietuvos saugumui, pareikalaudami susekti tuos, kurie mano mintis ir judėjimą seka, t. y. KGB gaujelę.
Kai iškaišioju stotelėse ir troleibusuose kokia 40 egzempliorių, vėl einu į ,,Copy“ verslavietę šių egzempliorių pasidauginti sekančiam platinimui. Šitaip buvo ir prieš pat Naujuosius 2013 metus. Pasidariau net 60 kopijų, sumokėdamas po 10 centų už kiekvieną ir atkeliavau į Centrinį miesto paštą šių egzempliorių susilankstyti – tradicinio formato lapą, ant kokio prašymus rašome, sulankstau į mažą lankstinuką, taigi perlenkiu tris kartus, kad lapas sumažėtų beveik iki kreditinės kortelės dydžio. Lapas tampa lyg mažytė aštuonių puslapių knygelė, kokią patogu ir kišenėje nešiotis, ir užkišti ją matomoje vietoje už rėmo prie stiklo, įkišti stotelės suolo išpjovoje ar transporto languose, ir kitose vietose, kur tas mano tekstas, ta knygelė, pasidaro matoma, ir nenukrenta ant žemės ir grindų.
Prisikopijavęs pluoštą lapų atėjau į paštą jų susilankstyti. Čia gali užeiti kas nori, pašto durys atvertos visiems ir joks budėtojas prie įėjimo nelaukia. Pašte ištaikingai erdvu, nėra jokios grūsties ir kėdžių ,,pasiūla“ didelė. Viena kėdė, nežinia kam, pastatyta prie dėžės laiškams įmesti. Ta dėžė – pašto salėje, joje vos įėjus, prie durų. Tik įeini į paštą ir gali mesti laišką seneliui į kaimą, čia prie durų pašto dėžės net dvi: viena, įėjus kairėje, kita dešinėje. Prie vienos tos dėžių, šalia kurios kėdė, aš ir sustojau. Atsisėdau joje minkštoje, patogiai atsilošiau ir ištiesęs kojas ėmiau žvalgytis kas su kuo valgoma, kas čia darosi. Štai artėja mergina, telefoną prie ausies priglaudusi, ir praeidama sako man tyčia – ,,Gerai“. Aš jai įkandin tarsteliu, tiksliau sakant šūkteliu – ,,Blogai“. Ji nueina neatsigręždama ir, manau, susigėdusi, arba besišypsodama. Žinoma, reikėtų į tai, į tokį KGB veikimą, atsakyti chamiškai, pavyzdžiui: Apspjausiu, ir bus ,,blogai“. Jie labai smarkiai suerzina, tie neatsitiktiniai žmonės, lipantys man ant kulnų jau trečias dešimtmetis.
Savuosius Tiesos lapus pasidėjau ant pašto dėžės ir imdamas po vieną, imu lankstyti. Tris kartus lapą perlenkęs kišu jį į kišenę ir imu sekantį. Staiga į paštą įlekia iš lauko panelė ir klausia manęs, pasisukiojusi prie pašto dėžės:
– Ar čia laiškus išmesti?
– Čia, čia, – atsakau jai, džiaugdamasis, kad galiu su tokia netikėta viešnia žodeliu persimesti. Mano vienumoje tai įvykis. Ji dar visai jauna, bet paerzinti jau galima, tinkama pašmaikštavimui ir doram pasišaipymui.
– Argi Jūs, panele, nematote kur pašto dėžė?!, – sakau jai, smakru parodydamas dėžę laiškams, kuri aukšta kaip Amerikos prezidento piupitras ir matoma net aklam.
– Aš čia pirmą sykį, – ir pamačiusi, kad dėžėje iš tikrųjų yra plyšys laiškui įmesti, atsitūpė besišypsodama ir ėmė rankinėje ieškoti savo laiško, kurį atnešė paleisti. Pamačiau kokie gražūs, balti ir tankūs jos dantukai, kai nusišypsojo savo žavingu šypsniu.
Dėdama krepšį ir rankinę ant grindų, pirštines ji pasidėjo ant dėžės viršaus ir aš tuo pasinaudojau – kol ji pilnoje rankinėje ieškojo laiško, aš vieną jos pirštinę staigiai pačiupau ir pasidėjau ant kelių, o kitą apsimoviau sau ant rankos. Pirštinės megztos, todėl telpa man ant rankos. Juodos spalvos, vilnonės ir net iškvėpintos mergiškais svaiginančiais kvepalais, kurie dar labiau padidina šių, ir taip žavių, būtybių patrauklumą.
Pagaliau laišką ji rado ir atsistojusi ėmė jį lyginti, tiesinti susimurkšlijusį. Priplojo sau prie pilvo ir bando savo delnais, kaip lygintuvu, išlyginti. Net keista, kaip laiškas galėjo šitaip smarkiai susilankstyti – kone į dešimt perlenkimų. Matyt, rankinėje jį nešiojasi nuo pernai metų, – juokais tariau sau mintyse.
– Tai kur čia įmesti?, – lyg nematydama aukštos pašto dėžės, paklausė mergaitė.
– Va čia, – parodžiau jai skylę dėžės viršuje.
– Bet palaukit!, – vos suspėjau ją sustabdyti, jai net už rankos sugriebdamas. Ji jau bandė per tą skylę laišką įmesti.
– Ką jūs čia parašėte, tame laiške? Pirmiausia reikia sužinoti ar tokį laišką galima įmesti!
Mergina mažumėlę sutriko. Netgi ne mažumėlę, o gerokai. Ji laišką vėl priglaudė sau prie pilvo, tarsi aš ketinčiau jį atimti ir pažiūrėti kas jame parašyta. Jos akys klauste klausė, ką daryti – duoti tam žmogui laišką, ar ne. Klausė pati savęs, savo vidinio balso. Aš net šypsotis pradėjau dėl tokio jos naivumo, kad ji šitaip nežino kaip pašte elgtis. Gal ji manė, kad aš pašto tarnautojas? Bet taip negalėjo nė pamanyti, nes iš visko matėsi, kad esu ateivis pašte iš gatvės, kaip ir ji – buvau apsirengęs striuke, su šaliku, o pašto tarnautojai pašte žiemiškai apsirengę nesėdi.
Pasvarsčiusi ji vėl tiesia ranką su laišku link pašto dėžutės, norėdama laišką įmesti.
– Palaukit!, – vėl, negarsiai bet įsakmiai, šūktelėjau aš:
– Ar man skirtas šitas laiškas? Ar jūsų bernui?
Ji vėl mažumėlę atšlijo žingsnį atgal ir paklausė:
– Kaip tai ,,ar man“? Aš atiduočiau jums į rankas, jeigu tai būtų jums, – ir pirmą kartą balsu nusijuokė. Matyt, pagaliau supratusi, kad iš šito pokalbio nėra nieko rimto, o tik merginos kalbinimas su pasišaipymu. Ir jau visiškai prisiartino prie dėžės, tiesdama ranką su laišku, jau ryžtingai apsisprendusi jį įmesti.
– Palaukit! – antrą kartą riktelėjau aš. – Ar pašto ženklas užklijuotas?
– Užklijuotas, – jau nekreipdama dėmesio atsakė formaliai ir automatiškai. – Su Sąjūdžio emblema, – pridūrė, ir laiškas įkrito į gilią pašto dėžę.
– Dabar jums amen, – rizikuodamas pasakiau merginai.
– Kodėl amen? – išplėtė ji man savo akytes. Nežinau, ar juokais, ar rimtai, bet matėsi, kad ji šiek tiek išsigando, išgirdusi ,,amen“.
– Todėl, kad ant voko liko jūsų pirštų antspaudai, – ir aš parodžiau žvilgsniu į jos lakuotus nagučius.
– Na tai kas, – jau nusisukdama, bet dar išsigandusi, pasakė mergina.
– Be to, ne ten įmetėte.
Tada jis vėl atsigręžė ir rimtai sukluso.
– O kur reikėjo mesti? – visiškai be juokų paklausė gražuolė.
– Va reikėjo į šitą plyšį. Ir parodžiau plyšį dėžėje, kuris buvo atsiradęs kaip brokas dėžėje dėl prasto dailidės darbo. Mat, šios medinės pašto dėžės lentelės buvo prasiskyrę ir tarp jų žiojėjo atsiradęs plyšys, tarp dviejų lentelių. Aš jai parodžiau pirštu tą plyšį, sakydamas ,,va čia reikėjo įmesti“. Dabar ji antrą kartą garsiai nusijuokė ir pasakiusi ,,Nesąmonė“, pasigriebė nuo grindų krepšį, pasisuko išeiti, ir ėmė tapšnoti sau per kišenes kur jos pirštinės. Jų neaptikusi savo kišenėse, ėmė dairytis aplinkui – ar nėra ant dėžės, ant grindų. Niekur ten neradusi, ji atsigręžė pilnu žvilgsniu į mane, ir plėsdama akytes pamatė, kad viena jos pirštinė yra man ant kelių, o kitą – aš apsimovęs sau ant rankos. Akimirką sustingo, bet daug nesvarsčiusi ryžosi atakai: stvėrė pirštinę man nuo kelių, ją įsikišo į kišenę ir abiem rankom numovė ir kitą pirštinę nuo mano rankos. Ir greitu žingsniu nubildėjo iš pašto, tepasakydama sau po nosimi ,,Bjaurybė“, bet aš nugirdau ir dar spėjau riktelėti:
– Nereikėjo pirštinių nusimauti!
Tai linksma pro ašaras.
 
                                                                                                                                Vilniuje, 2012 m. gruodis