Tuoj devynios

Dabar kitam pasauly gyveni –
Kur tiesiasi vijokliai laiką atkabinę
Ir spindi tavo žvilgsnio vandeny
Jau kitos saulės akys – tuoj devynios...
 
Devynios ryto. Man – pirma nakties.
Čia apsigaubę kapišonais braido
Juodi sapnų skeletai. Praeities
Naktidrugiai sparnais uždengia veidą,
 
Išbarsto dulkes – tartum namuose
Nebūtų nieko naujo, nieko gero.
Užmigę veidrodžiai. Girdžiu juose
Kaip buto durys tyliai atsidaro,
 
Smulkiais žingsneliais įslenka katė
Šlapia ir purvina – tiesiog iš gatvės.
Ir noris švelniai glostyt ją, lytėt,
Bet soti ji. Soti viena vienatvės.
 
O dvi vienatvės jau yra per daug...
Tad uodegą išrietus gailiai kniaukia.
Daugiau nėra šią naktį man ko laukt,
Todėl daugiau aš nieko nebelaukiu.
 
Nebent tik ryto devynių. Prabus
Jau kitos svajos, kiti norai, mintys....
.............................................................................
 
Šlavėjos šluoja, sužeria lapus.
Ant tavo medžių jie geltoniu spindi...
kaip lietus