Prašau, pasakyk, kad tai ne mano alkis
sukūrė tave
ne dulksna ir sniegas baltas apdūmė akis
Pasakyk, kad blakstienos tavo
klapsi rytais, taip slapta (kaip ir mano)
o naktį dainuoja, kai užmigt negali nuo minčių
Pasakyk, kad virpėti kartu
ir nekantriai rašyt eilutes
tau būtų geriau nei paskęst tyloje
užvėrus visas sklendeles
pasakyk ir būsiu Tau ta
kuria būt žadėt negaliu...
Aš išvirsiu arbatos
kad nemigtum ir gertum kartu
O tuomet
dovanosiu dar vieną pokalbių naktį –
pokalbiams reikia arbatos