Būna dienos, apniukę ir rūškanos,
Kada viskas krenta iš rankų,
Kai likimas grūmoja ir rūstauja,
Kada ieškai į ką atsiremti.

Būna dienos šviesios ir žėrinčios
Lyg pavasario žaros rasotos,
Kai aplinkui visur vaikšto gėris,
Kada noris visus išbučiuoti.

Iš visų tų dienų – mūsų metai,
Mums gi lieka tikėtis ir laukti,
Kad iš savo sparno numestų
Gražią plunksną Mėlyna Paukštė...