Nutrūko bambagyslės, skreitas suplėšytas.
Ar visos, vaikeli, jau iškrėstos eibės?
Rečiau, vis rečiau mes pabūname dviese,
Saulelė tau kyla, o man — nusileidžia.
Meldžiaus už tave. Vėl radai užusnūdusią.
Judu tarsi sraigė — savęs nesugaudau.
Ne pėdos pusny — molio putroje šliūžės
Ištyli lopšinių ir pasakų naudą.
Nemigus sapnuoju — sūpuoju ir glostau,
O tavo delniukas mažytis ir gležnas.
Randu atitokus tik lašą ant skruosto,
Vienatvę ir nugarą riečiančią naštą.
Eini? Jau eini? Ar sugrįši? Aš lauksiu.
Tik šitas laukimas man gyvastį duoda.
Be tako, be kelio usnėjantis laukas,
Pilnėjantys ilgesio sėklų aruodai.
Šventieji jausmai lai atgal nesugrįžta —
Mylėk savo vaiką tave kaip mylėjau.
Nutrūko bambagyslės, skreitas išdrisko.
Žiūriu ir nepatikiu — sveikas parėjo.
Ant rankų tasai, kam lopšinės ir pasakos.
Šypsausi, kai šiepia jis savo bedantę.
Bent pusdienį greitos vėl sraigiškos apsukos —
Esu reikalinga ir trokštu gyventi.