Tu juokies ir aplinkui nušvinta:
Laukas, upė, dangus, namo stogas...
Nežinau susitiksim kelintą...
Galbūt – ne...
 
O tas aidintis juokas
Skleidžias mano širdy tartum žiedas
Per šalčius ir per darganą gruodžio,
Netgi šiandien, kai snaigės iš lėto
Krenta, krenta, ištirpsta...
 
Vis guodžia,
Tai, kad nuolat galiu paklausyti,
Kaip bučiuoja drugiai saulės skruostą.
Ir šią paslaptį mažą, mažytę
Aš išsaugau...
 
Mintim ją paglostau.
Tu jauti, aš žinau –
Ir šypsaisi,
Ir skleidiesi...
Pasaulis nušvinta!
......................................................................
 
Ak, tegul niekada neateisi,
Bet esi manyje užrakinta.